"Brokas. Galvokite apie naują". Manau, kad kiekvienam žmogui, išgirdus tokį žodžių junginį, net abejonių nekils, kad kalbama apie daiktą. Deja... Tiek ligoninėse, tiek Lietuvos nefrologinių ligonių asociacijos „Gyvastis“ organizuotose stovyklose ar kituose renginiuose, skirtuose sergantiems vaikams bei jų tėvams, ne kartą teko klausytis liūdnų istorijų. Istorijų, kurios baigėsi gerai, tačiau, nepaisant to, jų klausytis buvo liūdna. Dauguma jų pasakojo tėčiai, saugodami mylimas moteris nuo kraupių prisiminimų...

Beveik kiekvienas vaikas, kuriam buvo ar yra reikalinga kokio nors organo persodinimo operacija, buvo „nurašytas“. Pasakojimai apie mamas, kurios po gydytojų vizitacijų liedavo ašaras... Apie kūdikius, kurių patardavo net nemaitinti... Apie juodą neviltį, kurią teko patirti tėvams...

Žinom, kad pasaulis neteisingas ir teisingas nebus. Žinom, kad serga, sunkiai serga, net miršta ne tik seni ar suaugę, bet ir vaikai. Labai maži vaikai... Žinom, kad gydytojai negali maitinti tėvų tuščiomis viltimis, jei situacija tikrai beviltiška, tačiau tiesus pasakymas „planuokite kitą vaiką, o šitam leiskite ramiai numirti“ ne vieną motiną žeidė beveik taip pat skaudžiai, kaip mylimo vaikiuko liga. Išgirdus tokius pasakojimus, dar labiau žavi tėvų meilė, pasiaukojimas ir tikėjimas, kad vaikas gyvens. Kartais atrodo, kad tas tikėjimas ne mažiau svarbus negu sudėtingas gydymas.

Juo labiau, kad visi „nurašyti“ vaikai gyvena, stiprėja ir, jei tėveliai „susiplanuos“ broliuką ar sesutę, galės visi kartu jais džiaugtis.

„Mūsų nemoko, kaip bendrauti su pacientu, kaip su juo kalbėti“, – sako jaunas gydytojas rezidentas, kuriam norėjosi išlieti kartėlį... O gal vis tik reikėtų mokyti? Ar mokytis patiems? Juk dirbama su žmonėmis, kurių emocinė būklė sunki dėl savo paties ar dėl artimiausių žmonių rimtos ligos. Ir gydytojo žodis čia itin svarbus.

Prisimenu mane gydžiusius gydytojus ir esu jiems dėkinga ne tik už profesionalią pagalbą, tikėjimą, kad gyvensiu, bet ir neapsakomą jautrumą, kuris nė karto neleido suteikti skausmo nei man, nei mano tėvams. Gydytojus, kuriuos vien išvydus apimdavo tikėjimas, kad nieko baisaus negali atsitikti. Jų irgi nemokė...

O juk, ko gero, mes visi kažkuriuo momentu galėjome būti „nurašyti“... Įdomu, koks patarimas būtų duotas vyresniems tėvams, kurie jau nebegali susiplanuoti „naujo“ vaiko?

Nesinori baigti liūdna gaida, juo labiau, kad teko matyti linksmus tiek tėvelių, tiek jų mažųjų veidus. Ir kartu su jais patikėti, kad viskas bus gerai.

Ugnė Šakūnienė