Anemija – tai kraujo raudonųjų kūnelių ir hemoglobino stoka. Ji nustatoma žmonėms ištyrus kraują ir nustačius sumažėjusią hemoglobino koncentraciją (moterims mažesnę nei 115 g/l, o vyrams – iki 70 m. mažesnę nei 135 g/l, vyresniems - mažesnę nei 120 g/l). Mažakraujystė blogina gyvenimo kokybę bei ligonių išgyvenamumą, nes sumažėja audinių aprūpinimas deguonimi, didėja širdis, ryškėja širdies nepakankamumo požymiai, mažėja protinis aktyvumas, moterims sutrinka menstruacinis ciklas, o vyrams potencija, organizmas tampa mažiau atsparus infekcijoms.

Žmogaus kaulų čiulpuose vyksta pastovi kraujo ląstelių gamyba, kadangi per dieną apie 1 proc. raudonųjų kraujo kūnelių žūva. Pagrindinis šio proceso stimuliatorius yra hormonas eritropoetinas. Šį hormoną gamina inkstų audinio ląstelės. Hemoglobino sintezei yra būtina geležis, vitaminai (folinė rūgštis, B12, B6, C), skydliaukės hormonas tiroksinas, mikroelementai. Geležies atsargos organizme yra apie 3-5 g. Žarnyne pasisavinama tik 5-10 proc. geležies, kuri patenka su maistu. Žmogus kasdien fiziologiškai netenka apie 1-2 mg šio metalo. Į kraują patekusi geležis jungiasi su specifiniu baltymu ir nešama į „sandėlį“, t.y. į retikuloendotelinę sistemą. Geležies kiekio ištyrimas kraujyje netiksliai atspindi šio metalo atsargas organizme. Tikslesnis tyrimas yra feritinas. Jo pavidalu geležis kaupiasi retikuloendotelinėje sistemoje.

Inkstinė anemija atsiranda sergant lėtiniu inkstų nepakankamumu, kai kreatininas kraujyje būna ³ 200-300 mmol/l, o glomerulų filtracijos greitis < 30 ml/min (sergantiems cukriniu diabetu – < 45 ml/min). Pagrindinė šios anemijos priežastis yra sumažėjusi eritropoetino gamyba. Papildomi veiksniai, skatinantys inkstinės mažakraujystės vystymąsi yra geležies, folinės rūgšties stoka. Inkstų nepakankamumo metu kraujyje kaupiasi toksinės medžiagos, kurios slopina eritropoetino poveikį kaulų čiulpų ląstelėms, be to trumpiau gyvuoja raudonieji kraujo kūneliai. Esant inkstų nepakankamumui, dažnos įvairios uždegiminės ligos, kurios taip pat mažina eritropoetino veikimą, sutrikdo geležies panaudojimą iš organizmo atsargų. Inkstinę anemiją skatina ir prieskydinių liaukų funkcijos padidėjimas, nes ilgainiui pradeda randėti kaulų čiulpų audinys.

Geležies stoka esant lėtiniam inkstų nepakankamumui nustatoma gana dažnai (25 - 38 proc. ligonių). Ji gali būti funkcinė (nustatoma tik specialiais tyrimais) ir absoliuti (gali pasireikšti ir klinikiniais simptomais). Geležies stokos požymiai yra burnos sausumas, liežuvio skausmas, sausumas burnoje, patologinis noras valgyti molį, ledą, šaukštelio formos nagai, rausvas šlapimas suvalgius burokėlių. Dažno geležies trūkumo priežastys, esant inkstų nepakankamumui, yra pablogėjęs geležies pasisavinimas žarnyne (jį sumažina kartu vartojamas kalcio karbonatas, skrandžio rūgšties išsiskyrimą slopinantys vaistai), nereti kraujavimai iš virškinamojo kanalo, kraujo netekimas per hemodializės procedūrą. Apskaičiuota, kad per metus hemodializuojami pacientai dėl dializės ir dažnų kraujo tyrimų netenka apie 2500 ml kraujo, vadinasi, ir 1-2 gramų geležies.

Inkstinė anemija yra gydoma epoetinu. Tačiau prieš paskiriant šiuos vaistus yra būtina atstatyti normalias geležies atsargas organizme (feritino kiekis kraujyje turi būti didesnis negu 100 µg/l). Jei to nebūtų padaryta, gydymas epoetinu nebūtų efektyvus, nes geležis yra reikalinga hemoglobino sintezei. Be to, pradėjus gydymą epoetinu padidėja laisvos geležies poreikis, todėl ir nesant geležies stokos, jos turi būti skiriama kartu su epoetinu. Sergantieji lėtine inkstų liga ir dar nedializuojami arba peritonine dialize gydomi pacientai geležies netenka mažiau ir jų anemija būna ne tokia sunki kaip hemodializuojamų. Pirmieji geležies preparatus gali vartoti tabletėmis. Hemodializuojamiems ligoniams juos būtina skirti į veną, nes geležies atsargas papildyti geriamais preparatais jiems beveik neįmanoma. Be to, daliai dar nedializuojamų pacientų, kuriems progresuoja inkstų nepakankamumas, arba tiems, kuriems atliekama peritoninė dializė gali nepakakti gydymo tabletėmis, todėl geležies preparatų tenka taip pat skirti intraveniniu būdu. Hemodializuojamiems asmenims jie skiriami per dializės procedūrą: gydymo pradžioje 3 k. per savaitę, vėliau rečiau. Dar nedializuojamiems ligoniams geležies lašinama į periferinę veną, kuri nebus ateityje naudojama dializei.

Pacientui su lėtiniu inkstų nepakankamumu geležies atsargos organizme turi būti tiriamos ne rečiau kaip kas 3 – 6 mėn. Prieš tyrimą reikia ne trumpiau kaip savaitę nutraukti geležies preparatų vartojimą.

Ankstyvas ir kokybiškas inkstinės mažakraujystės gydymas pagerina pacientų su lėtiniu inkstų nepakankamumu gyvenimo kokybę ir išgyvenamumą.

Paruošė:

Medicinos mokslų daktarė, gydytoja nefrologė Inga Skarupskienė

KMUK Nefrologijos klinika

e.paštas: i.skarupskiene@one.lt

tel: 8-699-36061