Rugsėjo 11 d. nuo ūmaus širdies nepakankamumo mirė Lietuvos nefrologinių ligonių asociacijos „Gyvastis“ tarybos narys, Vilniaus skyriaus pirmininkas Aivaras Rimkūnas.

Jam buvo 26... Jis baigė medicinos studijas ir buvo pradėjęs antrus rezidentūros metus... Išleido knygą... Pasiekė daugiau nei kiti sveiki. Jis turėjo gyventi... Bet... Jis jau aštuonerius metus gyveno palaikomas dializės procedūrų.

Rugsėjo 5 d. buvo iškviestas į Kauną inksto transplantacijai. Deja... Gydytojai pasiūlė šį kartą nesitransplantuoti. Per daug pavojinga. Kito karto nebebus…

Visuomet skauda, kada miršta jauni talentingi žmonės, nes Žemėje jie labiau reikalingi negu Danguje.

Aivaro gyvenimas buvo ypatingas. Nebijojo permainų. Nebijojo rizikos. Nebijojo eiti toliau, negu galima. Sunki liga nesutrukdė jam baigti medicinos studijų, išleisti knygos „Panašūs“, apie kurią palankiai atsiliepė literatūros kritikai, taip pat ir žinomas rašytojas Jonas Mačiukevičius: „Žmogus turi parako ir tikrai gali rašyti. Pirmyn!”

Aivaras sirgo nuo vaikystės. Dializuojamas jau aštuoneri metai, šešerius iš jų neturėjo nė lašo šlapimo. Todėl, kaip ir visi dializuojamieji, turėjo laikytis griežtos dietos, griežtai riboti skysčius. „Mano svajonė – ramiai išgerti pora bokalų alaus“, – vienoje televizijos laidoje sakė Aivaras. Žinoma, nebūtinai alaus – tiesiog jam niekada nestigo savotiško humoro jausmo, visada galėjo pasakyti taip, kad suprastų bet kuris nesergantis žmogus.

Aivaras buvo vienas svetainės www.rasyk.lt administratorių ir 2006-aisiais paskelbtas geriausiu tų metų „rašyk‘u“.

Būdamas medicinos studentas ir puikiai mokėdamas anglų kalbą, Aivaras buvo nepakeičiamas įvairiose tarptautinėse konferencijose. Juo labiau, kad dar vienas jo talentas – rašyti – leido įspūdžius perduoti likimo draugams, jie buvo spausdinami šiame leidinyje. Paskutinių įspūdžių iš Europos nefrologinių ligonių federacijos (CEAPIR) asamblėjos Romoje Aivaras nebespėjo aprašyti... Neatpasakosi įdomios paskaitos apie skirtingas kraujo grupes turinčių donorų ir recipientų inksto persodinimo operacijas neturėdamas medicininio išsilavinimo...

Galima neabejoti, kad pasaulį būtų išvydusi dar ne viena jo knyga, ne vienas mums skirtas straipsnis, būtume išgirdę jo paskaitų, kurios ne tik labai aiškios, bet taip pat nestokojančios humoro.

Būdamas ramus ir santūrus Aivaras turėjo didžiulį sugebėjimą bendrauti su pačiais įvairiausiais žmonėmis. Jaunų žmonių laidotuvėse dažniausiai būna daug žmonių – klasiokai, kursiokai, draugai, pažįstami, giminės... Su Aivaru atsisveikinti atėjo ir daugybė likimo draugų – paties įvairiausio amžiaus. „Niekada nepraeidavo pro šalį neužkalbinęs“, – kūkčiojo gerokai vyresnė už Aivarą moteris. „Pažinojau aš šitą vaikį“, – atsiduso taip pat į tėvus Aivarui tinkantis vyriškis. „Pašiurpau, žiauru“, – negalėjo atsitokėti jaunas vaikinas.

Taip, likimas kartais būna labai žiaurus.

Nuoširdžiai užjaučiame tėvus ir artimuosius, draugus, likimo brolius ir seseris, kuriems jis buvo artimas ir savas.

Lietuvos nefrologinių ligonių asociacijos (LNLA) „Gyvastis” taryba