Lapkričio 30 d. vyko konferencija „Psichologinės paramos ir savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo bei organų donorystės propagavimo projektų efektyvumo analizė“, kurios metu buvo apžvelgtos ir išanalizuotos pagrindinės „Gyvasties“ veiklos: organų donorystės propagavimas, švietėjiška veikla, psichologinė parama ir savarankiškų gyvenimo įgūdžių ugdymas.

Konferencijos dalyvius pasveikino Sveikatos apsaugos ministerijos sekretorė Romalda Baranauskienė, gydytoja nefrologė Elita Gruodytė, Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vyriausioji specialistė Agnė Martinaitytė, Vilniaus miesto savivaldybės Sveikatos skyriaus vyriausioji specialistė Dovilė Bugienė ir Socialinio skyriaus atstovė Ineta Gluoksnytė.

Organų donorystę propaguojančią ir švietėjišką veiklą apžvelgė „Gyvasties“ prezidentė Ugnė Šakūnienė, psichologinės paramos projektus – psichologas Anicetas Suchockis, jau trejus metus dirbęs su nefrologiniais ligoniais, o savarankiškumo ugdymą – slaugytoja, Klaipėdos universiteto magistrantė Svetlana Švecova.

Organų donorystės propagavimas

Organų donorystės propagavimas buvo vienas pagrindinių mūsų organizacijos tikslų nuo pat įkūrimo – 1993 m. Dar prieš 2000-uosius buvo išleisti pirmieji lankstinukai ir plakatai su popiežiaus Jono Pauliaus II nuotraukomis ir pasisakymais.

Mūsų veteranai dar prisimena ir pirmąsias irgi „Gyvasties“ iniciatyva išleistas donoro korteles. Šiais laikais jos atrodytų vargingai – paprastas žalias kartono gabalėlis su dobiliuku ir raudonu „medicininiu“ kryželiu. Tačiau jos buvo pirmosios kregždės, parodžiusios žmonėms, kad savo nuomonę apie donorystę galima išreikšti ir esant gyvam.

Paradoksalu, tačiau šiais laikais, kai galima įsigyti gražią, patvarią ir turinčią juridinę galią plastikinę donoro kortelę, vėl grįžtame prie pirminės idėjos – paprastos kartoninės kortelės, kurią gali turėti bet kas, kurią galima užsipildyti pačiam.

Kam to reikia? Ne paslaptis, kad „tikrąją“ donoro kortelę vis dar labai sudėtinga įsigyti. Nors ją reglamentuojantys teisės aktai galioja jau daugiau kaip šešerius metus, vis tik dauguma gydytojų, kurių akivaizdoje turi būti pildoma anketa, nieko apie tai nežino.

Vienas iš mūsų vykdomų projektų, kurį remia Neįgaliųjų reikalų departamentas prie SADM, Vilniaus miesto ir Marijampolės savivaldybės, – susitikimai su gydytojais poliklinikose siekiant, kad jie ne tik sužinotų apie galiojančius teisės aktus, bet ir juos vykdytų. Tokie susitikimai vyko keliuose Lietuvos miestuose.

Jų metu buvo galima pastebėti, kad nemaža dalis gydytojų turi gana iškreiptą vaizdą ne tik apie dokumentų pildymą, bet apskritai apie organų donorystę. Džiugu, kad kai kurie iš jų nori daugiau sužinoti, liūdna, kai matai, kad gydytojui tai neįdomu... Vis tik dar nėra buvę susitikimo, kurio metu nepavyktų „atitirpinti“ didžiosios dalies medikų. Keletas svarbiausių faktų, trumpos mūsų žmonių istorijos, lankstinukai su transplantuotų ar laukiančiųjų transplantacijos nuotraukomis, prašymai sudaryti norintiesiems galimybę užpildyti asmens sutikimo formą po mirties paaukoti organus transplantacijai padaro savo.

Negalima labai kaltinti gydytojų – jie tikrai užimti, dirba sunkų darbą. Visokių teisės aktų be galo daug, nespėji pasidaryti tiesioginių darbų – o čia dar kažkokia organų donorystė. Kodėl buvo nuspręsta kortelę pildyti gydytojo akivaizdoje, dabar galima tik paspėlioti (kartais pajuokaujam – gal dar reikėtų pakviesti notarą ir kunigą), tačiau yra kaip yra, ir kol nepasikeitė įstatymai, turime visaip siekti gydytojų palaikymo.

Arba – pildyti „Gyvasties“ juridinės galios neturinčią kortelę.

Beje, panašios kortelės platinamos ir kitose Europos šalyse. Viena iš jų – Airija. Tai viena iš tų retų šalių, kur transplantuotų žmonių daugiau negu dializuojamų.

Pradėjus kalbą apie donoro korteles, būtinai reikia paminėti kitą labai svarbų mūsų projektą – tai Pasaulinės organų donorystės dienai skirti renginiai.

Pirmąjį tokį renginį surengėme 2003 m. (tada dar buvo žymima Europos organų donorystės diena).

Šiai dienai skirti renginiai vyko keturių miestų aikštėse ir gatvėse (Vilnius, Kaunas, Šiauliai, Marijampolė). Renginių metu praeiviams buvo pasakojama apie organų donorystę, dalijami lankstinukai ir kiti organų donorystę propaguojantys leidiniai (kalendoriukai, lipdukai, kabinami plakatai).

Renginio sėkmė įkvėpė – jei vidutiniškai per dieną visoje Lietuvoje buvo užpildoma 1-2 kortelės, šio renginio metu per vieną dieną buvo užpildytos 178 donoro kortelės.

2004-aisiais tokios akcijos vyko jau septyniuose miestuose – prisijungė Klaipėda, Alytus ir Vilkaviškis.

Tų metų akciją būtų galima pavadinti ypatingai sėkminga – daugiau nei 1000 kortelių. Tam didelę įtaką turėjo pirmoji tiesioginė Marijono Mikutavičiaus laida dieną prieš renginį Vilniuje. Dėl šios laidos buvo tartasi daugiau kaip pusę metų, tačiau darbas „atsipirko“ su kaupu.

Tarptautinei organų donorystės dienai skirtų renginių metu užpildytų donoro kortelių skaičius:

2003 m. – 178,

2004 m. – per 1000,

2005 m. – 559,

2006 m. – 748,

2007 m. – 530.

Pasižiūrėjus į renginių metu užpildytų asmens sutikimo formų skaičius, matyti, kad donoro kortelių per akcijas užpildoma mažiau. Tačiau, nepaisant nedidėjančių skaičių, džiugina ryškiai pasikeitęs žmonių požiūris į organų donorystę. Labai retai pasitaiko iššaukiančių ar tiesiog kvailų klausimų, žmonės daugiausia klausia konkrečių dalykų – pvz., kur keliauja anketoje esantys duomenys, per kiek laiko galima iš mirusiojo paimti organus, kokie organai persodinami, kiek laiko teks laukti donoro kortelės. Pastarąjį klausimą, matyt, lėmė ankstesni metai, kai akcijos metu užpildžius anketą, donoro kortelės tekdavo laukti net metus. Džiugu, kad dabar pritariančius organų donorystei jos pasiekia daug greičiau – per mėnesį kitą. Deja, norinčių kuo greičiau gauti kortelę yra ir dabar – jie atakuoja mus el. laiškais, rašo į mūsų svetainės www.donoras.lt forumą.

Donoro kortelių užpildoma mažiau ir todėl, kad pradėtos taikyti kitos pritarimo organų donorystei išraiškos formos. Pvz., pernai akcijos Kaune metu buvo užpildyti 164 pritarimai, o šiemet tik apie 20. Tačiau net keletą šimtų pasirašė ant specialaus stendo su užrašu „Pritariu organų donorystei“. Daugybė žmonių mielai ėmė „Gyvasties“ donoro kortelę.

Daugelis paklausti, ar pritaria organų donorystei, atsakydavo: „Taip, ir artimieji apie tai žino“.

Vadinasi, nuolatinis akcentavimas, kad svarbiausia yra pasikalbėti su artimaisiais, buvo išgirstas.

Tokių renginių metu ypač svarbi dalomoji medžiaga.

Nuo 2000-ųjų metų, kai buvo gautos pirmosios projektinės lėšos iš Lietuvos invalidų reikalų tarybos (dabar – Neįgaliųjų reikalų departamentas), išleista apie 100 tūkst. septynių rūšių lankstinukų, keliasdešimt tūkst. lipdukų, kalendoriukų (dviejų rūšių), keletą šimtų keturių rūšių plakatų.

Keletą metų stotelėse kabėjo mūsų plakatai su Arūno Valinsko ir Nomedos Marčėnaitės nuotraukomis. Deja, kai už socialinės reklamos eksponavimą pradėjo prašyti užmokesčio, šio projekto teko atsisakyti. Užmokestis už tokių stendų eksponavimą (net pritaikius 75 proc. nuolaidą) daugiau negu 10 kartų viršija stendų gamybos kaštus.

Tokia pati situacija ir su garso bei vaizdo klipų, propaguojančių organų donorystę, transliavimu.

Klipų gamyba sudaro tik mažą dalį, palyginus su transliacijų kainomis.

Vaizdo klipus nemokamai transliuoti galima tik regioninėse TV.

Už galimybę transliuoti garso klipus per Lietuvos radiją ypatingai dėkojame Sveikatos apsaugos ministerijai, jau antrus metus remiančiai šį mūsų projektą.

Žiniasklaida daro didžiulę įtaką žmonių nuomonės formavimui, todėl neturėdami galimybės užsisakyti socialinės reklamos, bandome žurnalistus sudominti organų donorystės temomis. Tokiu atveju pinigų mokėti nereikia – reikia išmonės ir sutinkančių kalbėti apie save transplantuotų arba laukiančių transplantacijos žmonių.

Dėkojame visiems, kurie neatsisako bendrauti su žurnalistais. Mūsų gyvenimo istorijos – vienas iš veiksmingiausių organų donorystės propagavimo būdų.

Kitas svarbus mūsų projektas – tiek dializuojamiems ir transplantuotiems, tiek plačiajai visuomenei skirta interneto svetainė www.donoras.lt.

Dar viena svarbi veikla – paskaitos mokyklose, kolegijose, universitetuose.

Švietėjiška veikla – nedėkingas darbas. Reikia įdėti daug laiko ir pastangų, o rezultatų tenka ilgokai palaukti. Vis tik džiaugiamės, kad pamažu visuomenės požiūris į organų donorystę keičiasi teigiama linkme. Gal sulauksim tokių laikų, kai visi žmonės turės teisingą informaciją, tada ir donoro kortelės nebebus tokios aktualios.

„Gyvastis“ vykdo ir švietėjišką veiklą – keletą kartų per metus vyksta respublikinės konferencijos, į kurias kviečiame geriausius specialistus, kad suteiktų daugiau žinių mums rūpimomis temomis, skyriai organizuoja seminarus mažesnėse grupėse.

Taip pat leidžiami įvairūs leidiniai. Kokie jie reikalingi, pamatėme ir rengdami konferencijos metu vykusią parodą, – kai kurių leidinių nebėra nė vieno egzemplioriaus...

Psichologinės paramos projektų efektyvumo analizė

Psichologinės paramos stovyklos organizuojamos nuo 2003 m. Tais metais buvo surengta tik viena stovykla.

2004 m. – 2

2005 m. – 4

2006 m. – 15, jose dalyvavo per 100 dializuojamų ir transplantuotų ligonių.

2007 m. – 9, jose dalyvavo apie 50 ligonių.

Pagrindinis lėšų šaltinis – Neįgaliųjų reikalų departamento finansuojami projektai. 2005 m. laimėti projektai Vilniaus m., Kauno m. ir Marijampolės savivaldybėse, 2006 m. prisidėjo Sveikatos apsaugos ministerijos, Alytaus m., Vilkaviškio raj. savivaldybių parama, 2007 m. – Klaipėdos m., Kalvarijos ir Kazlų Rūdos savivaldybės.

Marijampolės, Vilkaviškio, Kazlų Rūdos, Kalvarijų savivaldybės stovyklas apmokėdavo 2-3 žmonėms iš tos savivaldybės.

Nuo pat pradžių stovyklas remia UAB „Roche Lietuva“ ir UAB „Johnson & Johnson“.

Tai daug lėšų reikalaujantis projektas – kainuoja ligonių apgyvendinimas, maitinimas, psichologo darbas, transportas į dializės procedūras, tačiau jis populiarus ir labai naudingas.

Mūsų žmonėms vietos pakeitimas beveik toks pat naudingas, kaip ir profesionalaus psichologo pagalba.

Tai gali suprasti tie, kurie žino, ką reiškia nuolat priklausyti nuo gydymo įstaigoje atliekamų dializės procedūrų, kai kiekviena daugiau nei dviejų dienų išvyka sukelia daugybę rūpesčių bei problemų. Žinoma, jas įmanoma išspręsti, tačiau kartais šių rūpesčių sukeltas vargas apkartina visą išvyką.

Teko pastebėti, kad stovyklose dalyvavę ligoniai tampa socialiai aktyvesni – noriai dalyvauja įvairiuose renginiuose, įsitraukia į visuomeninę veiklą, pradeda lankyti įvairius kursus, mokytis, o kai kurie netgi susiranda darbą. Žinoma, tai priklauso ir nuo sveikatos būklės.

Psichologas Anicetas Suchockis

Apie veiklą. Su žmonėmis, kurie yra dializuojami arba kuriems atlikta organų transplantacija (inksto, širdies), dirbu daugiau kaip 3 metus. Dažniausiai tai būdavo darbas stovyklose, kurių trukmė – nuo 7 iki 10 dienų. Užsiėmimai vykdavo kiekvieną dieną. Vieno užsiėmimo trukmė nuo 1,5 iki 3 val. Grupiniai užsiėmimai būdavo arba bendri (vienu metu darbas vykdavo su visa stovyklos grupe), arba mažose grupelėse (dalyviai būdavo suskirstyti į 2-3 grupes, priklausomai nuo poreikių ir tikslų).

Stovyklose teikdavau individualias, grupines konsultacijas; vyko psichologiniai užsiėmimai (teoriniai ir praktiniai). Psichologiniuose užsiėmimuose būdavo taikomos įvairios technikos ir metodikos: paskaitos, seminarai, pokalbiai, diskusijos, stebėjimai, įvairūs pratimai (pvz., bendravimo įgūdžių), individualūs ir grupiniai psichologiniai žaidimai (pvz., darbas komandoje), savęs ir kitų pažinimo užduotys (pvz., asmenybės testai, intelektinių galių ir sunkumų testai, anketos, apklausos ir pan.), dailės terapija ir kt.

Vienas iš darbo tikslų buvo išsiaiškinti, kokios asmenybės savybės, bruožai būdingi minėtai žmonių grupei, taip pat kokios būdingiausios jų nuotaikos, būsenos. O tai, savo ruožtu, padėjo stovyklos dalyviams geriau pažinti save ir kitus, taip pat ir savo ligą. Be to, tokia informacija padėjo suteikti tinkamesnę ir efektyvesnę psichologinę pagalbą.

Užsiėmimų metu grupės dalyviams buvo pateikiama informacija, kurią naudinga žinoti žmonėms, turintiems rimtų sveikatos problemų, įtakojančių asmens gyvenimo kokybę, būseną, santykius ir pan.

Plačiau buvo nagrinėjamos tokios problemos: patiriamas stresas, psichologiniai streso įveikimo būdai, relaksacija ir atsipalaidavimas, bendravimo įgūdžiai, konfliktai, pyktis, agresija, asmenybė, kūno kalba ir kt.

Norėdami kokį nors reiškinį valdyti, pirmiausia turime jį pažinti.

Mokytis įveikti stresą – reiškia realiai rūpintis savo gyvenimo gerove. Visiškai išvengti streso neįmanoma ir nėra reikalo. Kiekvienas žmogus ne tik pajėgia išgyventi tam tikrus stresinius poveikius, bet ir jaučia jiems natūralų poreikį. Kiekviena stresinė situacija reikalauja tam tikro lygio fizinio ir psichinių jėgų sutelkimo, todėl naudinga savireguliacijos sugebėjimų treniruotė.

Tačiau adaptacinė žmogaus energija nėra beribė, o prigimtiniai prisitaikymo mechanizmai dažnai nepakankami esančiomis gyvenimo sąlygomis. Todėl fizinės ir psichinės sveikatos požiūriu naudingiau mokytis išvengti nebūtinų stresinių situacijų ir valdyti savo psichinę reakciją, nei griebtis bent laikinai įtampą mažinančių priemonių – cigarečių, alkoholio, narkotikų.

Po ligos dažnai apninka stresinė būsena ir įtampa. Esame gydomi ligoninėje, atskirti nuo šeimos ir ne savame bute. Tenka iškęsti gydomąsias medicinos procedūras, skausmus ir negerą savijautą. Profesinę veiklą tenka apriboti arba nutraukti. Kyla pavojus gyvenimo tikslams. Jaučiamės suvaržyti fiziškai, nebegalime laisvai judėti, priklausomas ir mūsų laikas. Pakinta daugelis įpročių ir galimybių. Esame priklausomi nuo kitų pagalbos. Be to, kankina neaiškumas dėl galimybės pagyti, prieš mus iškyla gyvenimo baigtinumo faktas. Slegia ir skausmingi artimųjų jausmai. Sunki fizinė liga gali sukelti ir nemenkų dvasinių sukrėtimų.

Svarbu išmokti valdyti nepageidaujamą stresinę būseną ir apriboti neigiamas jos pasekmes. Mokantis ir vėliau savarankiškai atliekant užsiėmimų metu siūlomus pratimus, būtina susikaupti, nusiraminti, nespręsti jokių dėmesį nukreipiančių problemų. Mokėjimas valingai susikaupti, sutelkti dėmesį į pasirinktą objektą, išstumti iš sąmonės tai, kas šiuo momentu nereikalinga, – pirmas žingsnis savireguliacijos proceso tobulinime.

Valingam dėmesio kontrolės sugebėjimui lavinti būdavo skirti tokie pratimai: nenutrūkstamas stebėjimas; ritmiškas stebėjimas; stebėjimas mintyse; įsijautimo (empatijos) treniruotė. Kiti pratimai skirti savo kūno ir vidinių jutimų įsisąmoninimui. Jų tikslas – išmokti pastebėti savo fizinę būseną ir kūno reakcijas. Teisingai atliekant siūlomus pratimus, paprastai atsipalaiduojama, padidinama vidinė (psichofiziologinė) pusiausvyra.

Vienas iš būdų kovojant su stresu – menas (meno terapija). Menas – kaip viena seniausių žmogaus kūrybinės, emocinės, jausmų ir minčių saviraiškos priemonių, leidžia atskleisti suvokiamą ir nesuvokiamą žmogaus vidinę ir išorinę realybę. Šiuo požiūriu menas tampa labai dėkinga erdve psichoterapiniams tikslams įgyvendinti.

Turinčiam psichologinių problemų ar sergančiajam žmogui saviraiškos galimybė dažnai yra ribota arba visai blokuota. Daug psichologinių problemų pasireiškia nesugebėjimu realiai matyti savęs ir kitų, savo galimybių, išreikšti norų, nemokėjimu užmegzti artimų kontaktų. Visas šias psichines negalias dažnai „saugo“ psichologiniai gynybos mechanizmai, kurių per didelio veikimo pasekmė – didelė siena, sukelianti žmogaus konfliktą su jį supančiais aplinkiniais žmonėmis, slegiantį izoliacijos, susvetimėjimo jausmą, nors giliai viduje žmogus trokšta ir tikisi artimų, šiltų santykių.

Meno terapija leidžia sukurti saugesnį kontaktą, padeda įveikti gynybines sienas, koreguoti pasipriešinimo mechanizmus. Meno terapijos priemonės tampa vienu iš terapinių instrumentų, leidžiančių išreikšti save ir savo išgyvenimus, pranešti ir išgirsti iš kitų apie juos ne tik tiesioginėje, bet ir netiesioginėje meninės metaforos, simbolio formoje. Ši galimybė kalbėtis su terapinės grupės nariais – per piešinius, metaforomis, vaizdiniais, leidžia išsakyti ir išgirsti bei priimti žymiai daugiau, negu įprasto žodinio kontakto metu.

Dažniausiai taikoma priemonė meno terapijos procese – piešimas ir tapymas. Procesas tampa terapiniu, kai padeda atskleisti piešinio autoriaus išgyvenimus, vidinius konfliktus, paslėptus jausmus, asmenybės vystymosi etapus, pozityvaus keitimosi galimybes.

Meno terapija kartais leidžia išlaisvinti labai intensyvius jausmus.

Toks užsiėmimas leidžia drąsiau prabilti skausminga tema. Temos dažniausiai formuluojamos pabrėžiant asmeniškumą: „Mano gyvenimo etapai“, „Aš tarp žmonių“. Tai skatina grupės narius išreikšti savo asmeninius jausmus, drąsiau kalbėti apie save.

Užsiėmimų metu buvo nemažai nagrinėjami (tiek praktiškai, tiek teoriškai) bendravimo įgūdžiai ir jų ypatumai. Pavyzdžiui, viena iš temų – klausymasis (kaip klausytis, kaip kalbėti, reaguoti ir pan.) Mokėjimas išklausyti lemia mūsų santykius su pašnekovu. Tam, kad prireikus galėtume padėti, labai svarbu rasti kelią į kito širdį, paskatinti kalbėti, išsipasakoti.

Sugebėjimas sukurti kontaktus leidžia žmogui stabiliau jaustis šiame pasaulyje. Bet to yra maža. Šio sugebėjimo pagalba galima spręsti daugybę klausimų ir problemų, kurios kyla kiekvieno žmogaus gyvenime. Bendravimo sėkmės priežastis gali būti kito žmogaus požiūrio supratimas. Reikia išmokti pažvelgti į daiktus iš dviejų požiūrio taškų: iš kito ir iš savo. Šiuo tikslu buvo atliekami įvairūs socialiniai–psichologiniai pratimai.

Dalyviai po užsiėmimų svarstydavo, kaip jiems pavyko viena ar kita užduotis. Svarstymo metu būtina atkreipti dėmesį į grupės narių jausmus, ką jie jautė.

Pati kai kurių užsiėmimų forma stimuliavo dalyvių aktyvumą, kadangi jie privalėjo įsijungti į pokalbį su kitu žmogumi, atsiskleisti, pasidalyti savo patirtimi. Taip buvo praplečiamas ir praturtinamas komunikacinis užsiėmimo dalyvių patyrimas, lavinami turtingo bendravimo gebėjimai, suteikta galimybė papildomai pažinti dalyvius, kurie nesugebėjo peržengti vidinio barjero ir nesugebėjo anksčiau užmegzti artimesnio kontakto.

Bendravimo sėkmę lemia: gebėjimas organizuoti, derėtis, užmegzti santykius bei juos analizuoti. Bendrauti padeda ir neretai pamirštamos elementarios taisyklės: dėkingumo parodymas, neapsiribojimas atsakymais „taip” arba „ne”.

Dirbant grupėse po užsiėmimų vykdavo aptarimai.

Įvertinimai. Grupinių ir individualių konsultacijų metu buvo atliktas stovyklos dalyvių psichologinis asmenybės įvertinimas. Naudojome klinikose dažnai taikomą MMPI techniką, taip pat stebėjimą ir įvairias kitas psichodiagnostines anketas.

Įvertinimo tikslas: išanalizuoti stovyklos dalyvių asmenybę bei jos ypatumus, pamatyti stipriąsias ir silpnąsias asmenybės puses.

Iš viso tyrime dalyvavo 46 dalyviai. Iš jų 32 vyrai ir 14 moterų. Amžiaus vidurkis – 42 metai. Nors testo rezultatai atspindi asmenybės savybes, bet vis dėlto jos priklauso ir nuo tiriamojo būsenos.

Remiantis gautais duomenimis, galime teigti, kad stovyklų dalyviams būdinga: vidinė įtampa, nepasitenkinimas esama situacija, kritiškas savęs vertinimas, nelankstumas bendravime, skeptiškumas.

80 proc. tiriamųjų būdingos hipochondrinės tendencijos:

susirūpinimas savo fizine sveikata;

padidintas dėmesys sau;

nesugebėjimas kontroliuoti jausmų;

problemos tarpasmeniniuose santykiuose, bet tos problemos nepripažįstamos, o perkeliamos į kūną;

labai aukšti reikalavimai ir sau, ir kitiems;

netikėjimas medicinine pagalba, pesimizmas, dirglumas.

Aplinkiniai tokios būsenos žmones suvokia kaip įsigilinusius į save, užsispyrusius, nelanksčius.

43 proc. išryškėjo isteroidinės tendencijos:

egocentriškumas, demonstratyvus elgesys,

emocinių sunkumų ir įtampos neigimas, fizinės kūno problemos;

linksmumas, kuris gali greit pereiti į pyktį, dirglumas, konfliktiškumas;

kituose žmonėse dažniau matomi blogi nei geri dalykai.

2/3 atsakymų pastebimos tokios savybės kaip:

atsiribojimas nuo išorinio gyvenimo, pasitraukimas į vidinį pasaulį,

emocinis šaltumas, formalumas, empatijos stoka,

sunkumai pajaučiant emocinius niuansus,

jaučiasi nesuprasti,

svetimumo jausmas,

padidintas jautrumas,

būdingas individualumas.

Daugiau nei pusė apklaustųjų linkę į intraversiją, t. y. polinkis į kamerinį bendravimą, uždarumą, tarpasmeniniai kontaktai apsunkinti, geriau tinka nesusijusi su bendravimu veikla.

Stovyklų pradžioje (pirmąją dieną) ir pabaigoje (paskutiniąją dieną) dalyviai buvo prašomi įvertinti save 10 balų sistemoje. Buvo pasiūlytos 5 kategorijos: grožis, protas, laimė, sveikata, draugiškumas (1 lentelė. Savęs vertinimas).

1 lentelė. Savęs vertinimas.

10 balų sistemoje įvertinkite save:

Negražus 1 – 2 –3 – 4 – 5 – 6 – 7 – 8 – 9 – 10 Gražus

Neprotingas 1 – 2 –3 – 4 – 5 – 6 – 7 – 8 – 9 – 10 Protingas

Nelaimingas 1 – 2 –3 – 4 – 5 – 6 – 7 – 8 – 9 – 10 Laimingas

Nesveikas 1 – 2 –3 – 4 – 5 – 6 – 7 – 8 – 9 – 10 Sveikas

Nedraugiškas 1 – 2 –3 – 4 – 5 – 6 – 7 – 8 – 9 – 10 Draugiškas

Tokios apklausos dėka galima pamatyti, kaip dalyviai vertina save, ar pasitiki savimi, ir kaip šis vertinimas keičiasi stovyklos pabaigoje. (1 pav. Savęs vertinimas).

1 pav. Savęs vertinimas.

Iš gautų rezultatų matome, kad dalyviai tiek prieš stovyklos užsiėmimus, tiek po jų aukščiausiai įvertino savo draugiškumo lygį, o žemiausiai – sveikatos lygį. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį į savęs vertinimo pokyčius.

Įdomu tai, kad po stovyklos užsiėmimų dalyviai pradėjo geriau vertinti savo grožį, sveikatą bei draugiškumą. Galima pasidžiaugti, kad pasikeitė dalyvių savo sveikatos būsenos matymas – tapo optimistiškesnis. Proto įvertinimas po užsiėmimų reikšmingai nepasikeitė. Tačiau truputį krito laimės įvertinimas. Tai galima paaiškinti tuo, kad stovyklos pabaigoje dalyviai suvokia, kad stovykla, kuri jiems patiko, baigiasi, dėl to kai kurie dalyviai išgyveno liūdesį.

Prieš stovyklas būsimi dalyviai taip pat turėjo užpildyti anketą, kurios pagalba įvertinome kiekvieno psichosocialinę būseną. Iš viso buvo pateikiami 22 teiginiai. Tiriamieji turėjo pasirinkti vieną iš keturių galimų atsakymų: retai arba niekada; kartais; dažnai; beveik nuolat.

Teiginių pavyzdžiai pateikiami lentelėje Nr. 2. Tai padeda atrinkti žmones, kurie yra labiau psichologiškai pažeisti, silpnesni, jaučia didesnį nerimą, įtampą, būdingos depresyvios tendencijos, o tai, be abejo, turi nemažai įtakos tarpasmeniniams santykiams, savęs vertinimui ir apskritai bendram individo funkcionavimui visuomenėje.

2 lentelė. Psichosocialinės būsenos įvertinimo anketos teiginių pavyzdžiai.

Teiginiai     Retai arba niekada     Kartais     Dažnai     Beveik nuolat

Mano nuotaika linksma ir pakili.                    

Jaučiu nuovargį ir energijos praradimą (be jokios aiškios priežasties).                    

Manau, kad kiti pažeidžia mano taisykles arba mane skriaudžia.                    

Aš galiu lengvai susikaupti.                    

Ginčijuosi su kitais.                    

Jaučiuosi ramiai.                    

Atrodo, kad mano seksualinis potraukis yra sumažėjęs.                    

2 pav. Dalyvių psichosocialinės būsenos įvertinimas iki ir po stovyklos užsiėmimų.

Išanalizavus rezultatus, matome, kad prieš stovyklą daugiau nei pusė dalyvių teigė, kad per paskutinius 3 mėnesius jų nuotaika retai (arba niekada) buvo linksma ir pakili.

Apie 85 proc. dalyvių teigė, kad dažnai arba nuolat be jokios aiškios priežasties jautė nuovargį ir energijos praradimą, turėjo miego problemų, buvo sumažėjęs seksualinis potraukis, turėjo tam tikrų fizinių problemų: svaigo galva, stigo oro, greitai plakė širdis, prakaitavo, nors nebuvo karšta, pykino ar pan.

60 proc. pažymėjo, kad dažnai ar nuolat ginčijosi su kitais bei retai arba niekada galvojo, kad atsitiks kas nors gražaus ar gero (t.y. turėjo pesimistinę perspektyvą dėl ateities).

Norėdami išsiaiškinti, ar stovyklos užsiėmimai turi teigiamos įtakos dalyvių psichosocialinės būsenos pasikeitimui, tokia pati apklausa buvo atliekama stovyklos paskutinę dieną. Visus teiginius suskirstėm į 5 grupes:

1) fizinės problemos

2) nuotaika

3) požiūris į ateitį

4) santykiai su aplinkiniais

5) savęs vertinimas, pasitikėjimas savimi arba psichologiniai aspektai.

Iš 2 pav. matome, kad stovyklos užsiėmimai turėjo teigiamos įtakos šiose sferose: nuotaika, santykiai su aplinkiniais, savęs vertinimas, pasitikėjimas savimi (arba psichologiniai aspektai). T. y. stovyklos pabaigoje dalyviai įvardijo, kad jie dažniau pastebi, jog jų nuotaika yra linksma ir pakili, nesinori verkti, nekyla pyktis ar irzlumas, jaučiasi ramiai. Taip pat jie pastebėjo, kad mažiau ginčijosi su kitais, nemanė, kad kiti pažeidinėjo jų taisykles arba juos skriaudė, nenorėjo vengti ar šalintis žmonių. Po užsiėmimų pagerėjo tam tikri psichologiniai aspektai:

tapo lengviau susikaupti, apsispręsti,

pasijuto naudingesni,

optimistiškiau vertino sunkumų įveikimą.

Nors skirtumai tarp būsenos stovyklos pradžioje ir pabaigoje nėra labai dideli, tačiau, manytume, jie yra pakankamai svarbūs ir reikšmingi, rodantys, kad stovyklos, įvairūs užsiėmimai jose turi teigiamos įtakos žmonių psichologinei būsenai, santykiams bei savęs vertinimui, o tai, be abejo, taip pat labai susiję su fizine sveikata, požiūriu į ligą, susitaikymą ir jos priėmimą.

Taip pat, remiantis 2 pav., matome požiūrio į ateitį teiginių sferų įvertinimo nežymų pablogėjimą. Tai gali būti dėl to, kad bendraujant laisvalaikiu ir per užsiėmimus su bendro likimo žmonėmis ir įvairiais specialistais, dalyviai turėjo progos gauti nemažai naudingos informacijos, praktinių patarimų, gyvenimiškų pavyzdžių, susijusių su savo sveikata, įvairiomis kitomis problemomis, ir tai kai kuriuos dalyvius galėjo nuteikti truputį pesimistiškai. Bet toks požiūris, jausena (pvz., šokas, liūdesys, pyktis, nusivylimas ir pan.) yra normalu, įprasta pradedant analizuoti, gilintis į savo asmenines problemas.

Kiekvienos stovyklos pabaigoje dalyvių buvo prašoma pasidalyti savo įspūdžiais, išgyvenimais apie stovyklą, joje rengiamus užsiėmimus, specialistus, laisvalaikio leidimą ir kt. Tai padeda ateityje stovyklose organizuoti prasmingesnę ir efektyvesnę veiklą (teorinių, praktinių, laisvalaikio užsiėmimų).

Stovyklos dalyvių atsiliepimai (kalba ir stilius netaisyti):

Man patiko poilsis stovyklose dėl to, kad visą laiką esi užimtas.

Užsiėmimai su psichologu duoda labai daug naudos mums kaip žmonėms su negalia, mes patyrėm daug streso, daug skausmo, todėl norim, kad nors mūsų sieloje liktų mažiau skausmo. Esam uždari ir labai neaktyvūs, bijom aplinkos. Psichologas padeda atsikratyti tos baimės ir kitų svarbių problemų.

Labai daug duoda užsiėmimai su kineziterapeute. Labiau pažinom savo kūną, išmokom masažo būdų, dabar sugebam sau daugiau padėti. Sužinojom naujų mankštos pratybų ir daug kitų įdomių dalykų. Nedaug turim laisvo laiko, bet leidžiam jį labai turiningai. Maudomės ežere, plaukiojam su vandens dviračiais, skaitom ir labai gerai giliai miegam.

Mus gerai maitina, vyksta bendravimas tarp stovyklos dalyvių. Mes sužinom daug naujo ir apie kitus, ir apie save, savo ligas.

Yra tik vienas pasiūlymas, kad būtų kuo daugiau tokių stovyklų ir tokio bendravimo, tokių susitikimų. Labai už viską dėkoju.

Labai džiaugiuosi, kad buvau pakviesta į „Gyvasties” surengtą stovyklą, nes labai slėgė bloga nuotaika, nežinojimas apie savo ligos peripetijas. Pabuvojus čia, tarp panašaus likimo žmonių, įgijau daug patirties kaip įveikti blogą nuotaiką, kaip atsipalaiduoti.

Užsiėmimai su psichologu patiko, nes buvo naujiena, kad per piešinius, sapnus galima atskleisti savo nuotaiką, vidinį pasaulį. Buvo labai įdomu aptarinėti piešinius, ypač, girdėti kitų žmonių nuomones. Buvau maloniai nustebinta.

Kineziterapeutė kiekvienam individualiai pritaikė nors keletą pratimų. Paprasta, efektyvu. Mes netgi vakarais pasidarydavome šokius ir pritaikydavome tuos pratimus. Žaidėme žaidimus. Mankštinomės. Pati stebėjausi, kad tai darau su malonumu. Namuose neprisiversdavau mankštintis, o čia – su malonumu.

Laivalaikis buvo labai kūrybingas, pilnas idėjų. Šventėm vardo dieną, darėm puokštes patys. Kolegės išmokė naujų stalo žaidimų. Super.

Esu dėkinga, laiminga, kad esu čia. Labai labai norėčiau, kad tokio pobūdžio stovyklų būtų kuo dažniau, nes tai ligoniams taip reikalinga. Labai malonu ir ypač naudinga, kad šiame projekte dalyvavo psichologas, kinezeterapeutė. Aš dar norėčiau, kad pakonsultuotų dietistė dėl dializuojamųjų ir transplantuotų ligonių dietos.

Už viską AČIŪ.

Užsiėmimai su psichologu leido giliau pažinti save ir buvo labai įdomūs.

Tokių pačių ligonių kaip ir aš rate galėjome dalintis savo problemomis, apie kurias ne visada galime pasikalbėti su namiškiais.

Psichologas. Patiko bendravimas, sužinojau kaip dirbama, kadangi su šios srities specialistais bendrauti neteko. Įdomu buvo dalyvauti susitapatinimo teste. Visumoj šią praktiką reikėtų plėtoti.

Kineziterapeutę pažįstu seniai. Žinau jos charakterį, būdo bruožus. Betarpiškai su ja bendraujant aptariau tuos pratimus, kurie man asmeniškai reikalingi.

Visumoj stovyklos organizavimą vertinu tik teigiamai. Prasiplėtė pažįstamų ratas. Buvo įdomu pastebėti kaip keitėsi kai kurių dalyvių nuotaikos stovyklos eigoje. Tokios stovyklos reikalingos.

Psichologo paskaitos patiko. Padėjo atpažinti savo elgesio trūkumus ir privalumus. Tokie užsiėmimai labai reikalingi.

Kineziterapeutė supažindino su taisyklingu kvėpavimu. Išmokė kaip mankštintis, kad nepakenkčiau savo sveikatai. Sužinojau daug naujo.

Laisvalaikis ir visa kita veikla organizuota puikiai. Labai ačiū už gerai praleistą laiką.

Aš X.X. atvažiavau iš X. Man šitas praleistas laikas labai patiko. Psichologas išmokino kaip reikia atsipalaiduoti, bendrauti su žmonėmis, kas leido man pasimiršti apie mano ligą ir būti drąsesniems, labiau savimi pasitikėti. Psichologo paslaugos labai reikalingos ir naudingos.

Kineziterapeutė išmokino teisingai kvėpuoti, mankštintis, masažuotis. Šitos procedūros man padėjo atgauti žvalumą, tvirtumą.

Laisvalaikiu bendraujant su panašios ligos žmonėmis įgauni gyvenimo patirties. Manau, kad šitokie renginiai yra būtini ir labai reikalingi, galėtų būti dažniau.

Užsiėmimai su psichologu man patiko. Pavyko išsikalbėti, atsiskleisti, pradėjau daugiau ir atviriau bendrauti su likimo draugais. Į stovyklą atvykau uždaras, prislėgtas savo problemų. Psichologui pavyko man atsiskleisti.

Kinezės seansų metu išmokau teisingai daryti pratimus. Specialistė parodė savimasažo veiksmus ir judesius. Išmokė teisingai kvėpuoti. Išgirdau gerų patarimų.

Laisvalaikiu maudžiausi ežere, vaikščiojau po miškelį, kvėpavau grynu oru.

Buitinės sąlygos yra neblogos, miegamuosiuose pasigedau veidrodžio. Ateityje norėčiau dalyvauti panašiose stovyklose ir įgauti dar daugiau gyvenimiškos patirties savo sveikatos būklės atžvilgiu.

Psichologas patiko, pratimai padėjo mąstyti.

Kinezė irgi patiko. Prisiminiau jaunystę.

Stovykla labai patiko. Radau daug bendraminčių. Noriu dalyvauti tokiuose renginiuose.

Aš manau, kad ši stovykla man buvo naudinga, nes gavau daug žinių ir ryžto tvarkytis su savo problemomis. Per psichologijos užsiėmimus sužinojau daug naujo apie save, kaip asmenybę, pradėjau geriau pažinti savo nuotaikas ir netgi charakterio ypatybes ir sužinojau kaip sau padėti, kad galėčiau pilnavertiškai gyventi.

Kineziterapijos užsiėmimai teisingiau, taisyklingiau padėjo judėti, išmokau pats sau padaryti, kad ir nedidelį, masažą, sužinojau ką daryti, kai pavargsti.

Laisvalaikis buvo be galo turiningas – maudymasis ežere, plaukiojimas vandens dviračiais, bendravimas, žaidimai. Man tai buvo laimingas laikotarpis, į kurį norisi grįžti ir vėl.

Aš, X. X., esu pirmą kartą tokio pobūdžio stovykloje, kurioje visi turi sveikatos sutrikimus daugiau ar mažiau, visi nori gyventi ir ieško sprendimų kiek įmanoma į kokybiškesnį gyvenimą. Labai smagu būti su vienas kitą suprantančiais žmonėmis, kurie mielai dalijasi patirtimi, vertina patį gyvenimą ir savo gyvybę. Prie gražaus tarpusavio bendravimo labai daug žinių, minčių ir supratimo suteikia vykstantys šioje stovykloje psichologo ir kineziterapeutės užsiėmimai. Dėka psichologo aš sugebėjau įsigilinti į save labiau, gauti aiškesnių atsakymų ir didesnio įžvalgumo sapnų srityje, pamatyti save iš šalies.

Dėka kineziterapeutės sužinojau vertingus ir naudingus fizinio kūno lavinimo pratimus ir patarimus nepakenkiant sau, o kartu išlaikant fizinį stabilumą, žvalumą.

Iš visos širdies esu dėkinga šiems specialistams ir visiems organizatoriams ir rėmėjams, kurie suteikia mums galimybes pabūti kartu, o neužsidaryti kartu su savo liga vienatvėje. Jei galėtume susitikti dažniau panašiomis aplinkybėmis – tai būtų tikra mūsų laimė.

Aš, X. X., pabuvojęs šioje stovykloje, labai atsigavau, sužinojau daug naudingų patarimų, labai patiko piešimo seansas su psichologu.

Likau sužavėtas kineziterapeutės teikiamomis paslaugomis. Ji mane pakonsultavo individualiai, išmokė įvairių pratimų, kurių žadu ilgai neužmiršti.

Puiki aplinka, maudynės ežere, laisvalaikio leidimas su likimo draugais ilgam įsimins. Tai nuostabu.

Manau, kad tokios stovyklos labai reikalingos, nes įgavau daug patirties.

Tikiuosi, kad tokių puikių stovyklų dar bus ir dažniau, mielai dalyvaučiau.

Pirmiausiai norėčiau padėkoti stovyklos organizatoriams už puikiai praleistą laiką, galimybę: 1) pabūti tarp savo likimo draugų, 2) pasidalinti savo patirtimi ir sunkumais, 3) sužinoti kai ką naują.

Kineziterapeutės vedamos pamokos patiko tuo, kad šalia bendrų pratimų buvo į kiekvieno problemą atsižvelgta asmeniškai. Taip pat dėstymo būdas gerai parinktas – pirmiausiai paaiškina, kas galėtų mums pakenkti ir ko neturėtume daryti.

Psichologas buvo naudingas gilesnių problemų turintiems, nebežinantiems ar nebegalintiems su jomis susitvarkyti. Taip pat patiko tai, kad nejučia, per labai priimtinus ir paprastus būdus galėjome išsišnekėti, padėti jei ne sau, tai kitiems; dar giliau ir išsamiau pažinti save.

Dėkoju, linkiu gyvuoti ilgai ilgai.

1. Psichologas man davė daug, pradėjau daugiau suprasti save ir kitus. Labai malonu buvo su tokiu žmogumi pabendrauti, paspręsti testus, tokių pamokų reikėtų daugiau. Tokios pamokos yra naudingos ir daug galima apie save sužinoti.

2. Kineziterapeutė išmokė taisyklingai kvėpuoti, taisyklingai vaikščioti, sėdėti. Kiek išmokau, pasistengsim viską įvertinti.

3. Laisvalaikio norėtųsi įvairesnio, kad būtų daugiau žaidimų, pramogų.

Man šita stovykla davė daug, susiradau draugų, su kuriais toliau bendrausiu. Manau kitą kartą dar mane pakviesite tokiose stovyklose dalyvauti.

Tokių stovyklų labai mums reikia.

Nefrologinių ligonių savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymas

Šiemet pirmą kartą organizuotos savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo stovyklos, kurių pagrindinis rėmėjas – Neįgaliųjų reikalų departamentas prie SADM.

Surengta 11 stovyklų, kuriose dalyvavo apie 100 transplantuotų ir dializuojamų ligonių.

Stovyklų metu buvo pildomos anketos apie ligonių mitybos žinias. Jau buvo žinoma, kad net ilgai dializuojamiems pacientams trūksta žinių, kaip gyventi su dialize, tačiau tai, kad daugiau negu pusė ligonių nežinojo, koks elementas labiausiai kenkia, kelia didelį susirūpinimą.

Aiškiai matyti, kad trūksta savarankiško gyvenimo įgūdžių – net ir žinodami, kaip turi maitintis, kiek skysčių galima išgerti, kaip prižiūrėti fistulę – būtiną, norint atlikti dializę, pacientai to nedarė, nes nebuvo įpratę.

Planuojame ir toliau siekti, kad tiek transplantuoti, tiek dializuojami pacientai gautų kuo daugiau žinių ir išmoktų praktiškai jas taikyti. Žinoma, patogiausia tai daryti stovyklų metu – su dalyviais būna specialistas, kuris visada patars ir pamokys, pastebės, kas daroma ne taip. Tačiau ugdyti savarankiško gyvenimo įgūdžius planuojame ir kitais metodais.

Bendrosios praktikos slaugytoja, slaugos magistrė Svetlana Švecova

Dializuojami pacientai turi būti mokomi taisyklingos mitybos ir teisingos arterio–veninės fistulės priežiūros įgūdžių. Dializuojamų pacientų mokymas ir savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymas Lietuvoje vyksta retai, nes didžiausias dėmesys kreipiamas į gydymą. Šiuo metu mokymas apsiriboja tik maitinimosi įgūdžių ugdymu.

Tyrimas atliktas 2007 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais.

Tiriamųjų nefrologinių ligonių apklausa atlikta „Gyvasties” organizuotų savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo stovyklų, vykusių Palangoje, metu. Tyrime dalyvavo 60 dializuojamų pacientų iš visos Lietuvos. Iš jų 57 proc. (34) – moterys, 43 proc. (26) – vyrai.

Pacientų žinioms apie mitybos apribojimus nustatyti buvo naudotas klausimynas „Dializuojamų pacientų mokymo poreikio įvertinimas“.

Dializuojamų pacientų pasitenkinimas gautos informacijos kiekiu

Kada pacientams buvo suteikta informacija apie mitybos apribojimus

Antrajame tyrime dalyvavo 50 dializuojamų pacientų. Iš jų 66 proc. (33) – moterys, 34 proc. (17) – vyrai.

Tyrimo išvados: daugiau nei pusei pacientų informacija apie mitybos apribojimus buvo suteikta gana vėlai, tai yra, likus mažiau nei pusei metų iki pirmos hemodializės procedūros.

Didžioji dauguma apklaustųjų teigė, kad daugiausia informacijos mitybos apribojimo klausimais jiems suteikė gydytojas nefrologas.

Dializuojami pacientai ir pacientai po transplantacijos buvo mokomi savarankiško gyvenimo įgūdžių.

Temos: mitybos įgūdžių ugdymas, arterio–veninės fistulės priežiūra.

Kiekviena pacientų grupė, atvykusi į savarankiško gyvenimo įgūdžių stovyklą, pildė klausimyną stovyklos pradžioje ir jai baigiantis.

Dializuojamų pacientų pasiskirstymas pagal tai, kiek laiko serga inkstų liga

Pacientų pasiskirstymas pagal tai, kiek laiko jiems atliekamos hemodializės procedūros

Rezultatai

     Stovyklos pradžioje dauguma pacientų į klausimą „Kokie maisto medžiagų komponentai ribojami hemodializuojamo paciento paros racione?” atsakė neteisingai.

     Net 58 proc. pažymėjo, kad tai geležis (neteisingas atsakymas), tuo tarpu teisingą atsakymą (kalis) pažymėjo tik 12 proc. pacientų.

     Po mokymų teisingai atsakė net 70 proc. pacientų.

     Stovyklos pradžioje dauguma pacientų į klausimą „Koks dializuojamam pacientui leistinas išgerti skysčių kiekis per parą?” atsakė neteisingai.

     Net 84 proc. pažymėjo, kad per parą galima išgerti 200 ml. Teisingą atsakymą (kiek pasišlapinote per parą plius 500 ml) pažymėjo tik 14 proc. pacientų.

     Stovyklos pabaigoje teisingai atsakė 86 proc. pacientų.

     Stovyklos pradžioje dauguma pacientų į klausimą „Kokiuose maisto produktuose daugiausiai fosforo?” atsakė neteisingai.

     Net 80 proc. pacientų pažymėjo, kad tai žuvis, teisingą atsakymą (konservuota žuvis) pažymėjo tik 10 proc. pacientų.

     Stovyklos pabaigoje teisingai atsakė tik 30 proc. pacientų. Tai vienas iš nedaugelio klausimų, kurio pacientai neįsisavino.

Po mitybos įgūdžių ugdymo paskaitų pacientams buvo duodamos individualios praktinės užduotys:

Pvz., pacientė X, daugelį metų serga pielonefritu; staiga pablogėjus inkstų funkcijai, jai pradėtos dializės procedūros.

Užduotis: kaip maitintis pacientei X? kokius maisto produktus ji gali vartoti didesniais kiekiais, o kokius riboti?

Beveik visi pacientai, dalyvavę savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo stovyklose, aktyviai dalyvavo užduotyse.

Dalydamiesi patirtimi vieni iš kitų mokėsi, kaip prisitaikyti prie pakitusių gyvenimo sąlygų, pradėjus taikyti dializės procedūras.

Išvados

Savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo stovyklų pradžioje daugiau nei pusė pacientų į pateiktus klausimus atsakė neteisingai.

Rezultatai rodo, kad dializuojamų pacientų žinios iki stovyklų buvo nepakankamos.

Stovyklų pabaigoje didžioji dauguma pacientų (94 proc.) į beveik visus klausimus atsakė teisingai.

Iš 14 pateiktų klausimų tik į 2 klausimus buvo atsakyta klaidingai.

Rezultatai rodo, kad stovyklų efektyvumas buvo net 86 proc.

Svarbiausia sąlyga sėkmingam dializuojamų pacientų savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo programos įgyvendinimui – paciento ir sveikatos priežiūros specialistų tarpusavio supratimas ir bendradarbiavimas.