Nacionalinės donorų asociacijos prezidentas Darius Tumšys ir Panevėžio krašto donorų asociacijos pirmininkė Vijolė Miškinienė

Šiemet pirmą kartą Lietuvoje buvo surengta vieša oficiali konferencija – padėka, skirta gyviesiems donorams ir mirusiųjų donorų artimiesiems pagerbti.

Spalio mėnuo neoficialiai vadinamas donorystės mėnesiu. Rugsėjo 28 d. – ketvirtą kartą pasaulyje, o spalio 18 d. – dešimtąjį kartą Europoje, paminėta Organų donorystės ir transplantacijos diena.

Šia proga spalio 7 d. į Seimo Kovo 11-osios salę rinkosi gyvieji donorai (suteikę antrąjį gyvenimą savo artimiesiems), mirusiųjų donorų artimieji, žmonės, laukiantys transplantacijų, taip pat jau transplantuoti ligoniai, medikai, politikai. Renginį organizavo LR Seimo Sveikatos reikalų komitetas, Sveikatos apsaugos ministerija, Nacionalinis transplantacijos biuras ir Lietuvos nefrologinių ligonių asociacija „Gyvastis”.

Renginį pradėjo Dūkšto dainų ansamblis. Vėliau sekė politikų sveikinimo žodžiai. Profesorius Balys Dainys pristatė transplantacijos istoriją Lietuvoje ir užsienyje. Kunigas Andrius Narbekovas išsakė teigiamą Bažnyčios požiūrį į organų donorystę.

Konferencijos metu jautėsi emocinė įtampa, rimtis ir susikaupimas. Kuo toliau, tuo labiau įtampa stiprėjo. „Gyvasties” prezidentė Ugnė Šakinienė, kalbėdama apie asociacijos narius, juos jungiantį bendrą likimą, bei dėkodama savo tėvams už antrąjį gyvenimą, negalėjo sulaikyti ašarų.

Jaunuolis, priėmęs sprendimą dovanoti savo mirusio tėvo organus, atvirai išsakė, kaip jautėsi, kai sužinojo apie tėvo mirtį bei galimybę paaukoti organus. Iš pradžių jo reakcija buvo gana priešiška, tačiau šios mintys išgaravo. „Donorystės galimybė yra šviesos spindulėlis, išsklaidantis slogias mintis apie netektį. Suvokus, kokią didelę dovaną gauna recipientas, netgi artimojo žmogaus mirties nebegalima vadinti beprasme. Transplantacija – gyvas paminklas žmogui, kuris pats to nežinodamas išgelbėjo kažkieno gyvybę,” – sakė jaunas vyras. Jis nė karto nesuabejojo savo teisingu apsisprendimu paaukoti artimojo žmogaus organus.

Klaipėdos Universiteto ligoninės gydytoja anesteziologė – reanimatologė pasakojo apie įtemptą darbą  kovojant už savo pacientų gyvybę, apie tai, kaip sunku, netekus savo paciento, kalbėti apie kito žmogaus gyvybės išgelbėjimą, prašant artimųjų paaukoti organus. Gydytoja verkė negalėdama sutramdyti jaudulio.

„Ačiū už antrąjį gimtadienį” - toks buvo Aušros Degutytės pranešimas, kuriame jauna moteris pasakojo savo dukters Kamilės ligos istoriją, jos būseną iki transplantacijos, apie šeimos išgyvenimus sužinojus, kad atsirado donoras. „Turbūt nėra tokių žodžių, kuriais mes galėtume išreikšti savo padėką mirusiųjų donorų artimiesiems, sutikusiems paaukoti savo artimojo organus, ir už suteiktą neįkainojamą dovaną – gyvybės dovaną,“ – sakė Aušra.

Jaudulio ir ašarų negalėjo sulaikyti ne tik konferencijos pranešėjai, bet ir klausytojai.

Seime buvo demonstruojamos ištraukos iš režisieriaus Sauliaus Beržinio kuriamo dokumentinio filmo apie organų donorystę „Širdies monologai”. Nepagydomų ligonių skausmas ir viltis, žmonių, dovanojusių savo artimųjų organus, jausmai žiūrovams buvo atskleisti iš pirmų lūpų.

Įspūdingais kūriniais konferenciją užbaigė Muzikos akademijos studentų styginių kvartetas.

Konferencija pavadinta „Pasikalbėkime apie organų donorystę” skatino kalbėtis šia tema. Atsitikus nelaimei, artimiesiems lengviau apsispręsti lemiamu momentu, jei žinoma,  kokia buvo mirusiojo valia. Tapdamas organų donoru, dovanoji gyvenimą kitiems. O kas gali būti svarbiau už gyvenimą ?..