Donorystės tema drabužių kolekcijoje. Kodėl? Ką norėjote pasakyti?

Tai tos pačios mus siejančios atsakomybės tema. Donoras išeina anapilin mąstydamas apie liekančiuosius. Apie donorystę rimtai svarstyti pradėjau gyvendama Niujorke. Kai važinėji metro, turi laiko paskaityti reklamą. Žymūs žmonės skelbėsi pasirašę sutikimą po mirties tapti organų ir audinių donorais, aiškino, kodėl tai daro. Pamaniau: „Kaip nuostabiai šie žmonės pasielgė." Ir iškart savęs paklausiau: „Ar aš galėčiau taip padaryti?" Supratau, kad yra baimės: lyg ir norėčiau, bet dar negaliu. Trūksta informacijos, daug ko nežinau. Ši mintis nuolat grįždavo lyg signalas: ar tu gali pasirašyti dėl donoro kortelės? Ar gali kartu su vyru tai padaryti? Kai reikėjo nuspręsti, kokią kolekciją šiemet kursiu, tiesiog pamačiau podiumu einančių modelių viziją. Pradėjau ieškoti informacijos internete, susiradau donorų asociacijos puslapį, lyginau situaciją Lietuvoje ir užsienyje, kaip šį reiškinį vertina įvairios religijos. Nusprendžiau įgyti donoro kortelę, kartu skatinti žmones pritarti organų dovanojimui po mirties. Sukau galvą, kokie turi būti kolekcijos drabužių piešiniai, kad neišgąsdinčiau ir neatstumčiau žiūrovų. Juk lengva nuslysti į siaubo filmų atvejus, kai kūrėjai patiria satisfakciją mėgaudamiesi nuplėštomis kūno dalimis, krauju. Stengiausi rasti socialinį kontekstą. Pavyko parodyti tris pasikeitimo situacijas, nors dalijantis drabužių detalėmis buvo galima žaisti labai įvairiai, tarkim, net širdį „išsiimti".

Pati kūrėte tikroviškas įvairių žmogaus organų aplikacijas?

Kai sumaniau šį darbą, supratau: reikia, kad prisijungtų grafikos dizaineriai, fotografai ir kad jie taptų kolekcijos „donorais". Norėjau paskatinti ir dvasinę donorystę: geranorišką bendradarbiavimą, idėjų apykaitą - visa, iš ko gimsta nauja pozityvi kokybė. Atsiliepė du jauni vaikinai Martynas ir Rokas - dizaino studijos „Tape" dizaineriai. Jiems idėja patiko, užsidegę dirbo. Mūsų bendradarbiavimas - gražiausia kolekcijos kūrimo dalis.

Donorės kortelę pasirašėte po kolekcijos pristatymo?

Kurdama kolekciją. Prieš pabaigą pradėjau nervintis, kad galiu nespėti visų sumanymų įgyvendinti, bet pagalvojau: „Pagrindinis tikslas, kurio siekiau, įgyvendintas: donoro kortelę jau turiu. Kolekcija tėra papildinys."

Katastrofiškai besiplečiančių mirusiųjų miestelių tema subtili, tačiau apie tai per mažai kalbame. Kuklus dovanojimas to, ko po mirties nebereiks (organų, audinių), o gyvuosius gali išgelbėti, taip pat ir žemės lopinėlio, jei galima tilpti urnoje, turėtų būti sąmoningas mūsų apsisprendimas.

Daugelyje užsienio šalių veikia privalomos tvarkos įstatymas: jei žmogus nėra raštu pareiškęs, kad nesutinka būti donoru, jo organai, audiniai po mirties paimami automatiškai. Mūsų šalyje apie tai kalbėta, bet kilo didžiulis nepasitenkinimas. Beje, katalikų bažnyčia šią nuostatą vertina teigiamai. Esame nebrandūs: susimąstome tik tada, kai tenka laidoti artimąjį, kurį būtume galėję išgelbėti, jei būtų atsiradęs donoras. Esame individualistai - visai negalvojame apie kitus. Mano vaikai, darbas, šeima, mano namai, kiemas, mašina... Aplink save susitvarkome, o visa kita - nesvarbu. Dauguma žmonių gyvena rūpindamasi vien savo būviu.

Kuriate stilingus drabužius, tarptautiniuose mados festivaliuose pelnėte ne vieną apdovanojimą. Tačiau kartais, regis, Jums kyla noras visa paneigti: nusimesti prašmatnius drabužius, išsispirti iš dailaus apavo, apskritai - išsilaisvinti iš grožio žabangų. Kodėl?

Drabužis, jo kūrimas yra mano kasdienybė. Dažnai čiupinėju gražius audinius, suknutes, kostiumus, tad šie man nebėra vertybė. Nesakau, kad nevertinu savo darbo, bet kartais norisi atsiriboti. Rašantis žmogus nemėgsta rašyti laiškų, o kuriantis drabužius šių nesureikšmina. Kita - man nieko nebereikia įrodinėti. Prabangūs apdarai, nuolatinis rūpinimasis stilingumu - tai bandymas įrodyti, kad esi ne prastesnis nei Onutė ar Petriukas. Drabužis tampa etikete, pabrėžiančia tam tikrą statusą. Šio ženklo dažniausiai reikia žmogui, kuris jaučiasi neatitinkąs tam tikro standarto, nepasitiki savimi. Tiems, kurie turi tvirtą vidinį stuburą, didelio poreikio save išreikšti prabangiais drabužiais lyg ir nėra. Tiesa, moterims puoštis būdinga. Jei nebūčiau kostiumų dizainerė, tikriausiai šis malonumas ir mane kankintų. Mėgau rengtis įdomiai. Patinka paprasti, patogūs drabužiai. Kas kita - gražūs daiktai. Meluočiau sakydama, kad neturiu jiems apetito. Smagu kelionėse ką nors nematyta, įdomaus įsigyti.

Ar pasisiuvate kokią vakarinę suknutę?

Į prabangos drabužius turėjau tam tikrą požiūrį. Man jie nekibo ir atrodė tuštybė, popsas, net sąmoningai ignoravau kaip nesuderinamus su savo vidiniu pasauliu, bet esu suaugusi moteris, būna situacijų, kai turiu atitinkamai atrodyti, prašmatniau pasidabinti. Teko siūtis suknutę draugės vestuvėms, kitoms progoms. Vieną įdomią, likusią iš kolekcijos (ne kiekviena ryžtųsi įsigyti grafinį, asimetrišką drabužį), smagiai nudėvėjau pati.

Dukras puošiate?

Kai dukrytės buvo mažos, joms mezgiau ir siuvau. Geras jausmas - tarsi vėl žaistum su lėlėmis. O dabar trūksta laiko. Trylikametė Urtė nėra vartotoja, jos vertybių sistema stipri. Siūlau pasiimti ką nors iš kolekcijos, bet jai nieko nereikia. Mažąją puošeivą penkiametę Barborą nuolat tenka slopinti, o vyresnėlė drabužį nešioja tol, kol susidėvi. Per Velykas viešėjom pas mano tėvus. Mama atidarė spintą, ten kabėjo nemažai mano ir sesers jaunystės proginių suknelių. Pasirodo, puošnių drabužių kadaise turėjau kur kas daugiau nei dabar. Barbora taip į tas sukneles įsisuko, visas matavosi, šoko, staipėsi prieš veidrodį, kad užkrėtė ir mus.

Galima juokauti, kad, būdama grožio industrijos atstovė, prikišate pirštą prie puošeivų patrauklumo, savaip skatinate atkreipti į juos dėmesį...

Tai dizaineriai prisideda prie to, kad išyra šeimos (kvatoja)?! Jei tik imtum dairytis... Galimybių, pagundų atsiranda visiems - ir stilingiems, ir puošeivoms, ir nesirūpinantiems aprangos stiliumi. Pasinaudosi ar ne, priklauso nuo tavo vidinių nuostatų ir vertybių. O šias dažniausiai įskiepija šeima, tėvai. Atsakomybę už vaikus jauti nuolat, svarbu, kokiejie užaugs, kaip gyvens. Šeimos vertybės labai svarbios. Galiu pasidžiaugti, kad nė viena mano jaunystės draugų, su kuriais mokėmės, linksminomės, pora neišsiskyrė.

Papasakokite apie savo šeimą.

Mudu su vyru esame šiauliečiai. Nors mokyklos buvo šalia, susipažinome Šventojoje. Teko nuvykti prie jūros, kad susitiktume. Jis mokėsi Kaune, aš - Šiaulių pedagoginiame institute. Mano kurso draugas pakvietė klasės bičiulį į gimtadienį, taip ir užsimezgė draugystė. Mūsų šeimai svarbios krikščioniškosios vertybės. Norisi, kad dukros nuo mažų dienų jaustų teigiamų žmogiškųjų vertybių skalę. Tėvai vaikui daug gali įdiegti, bet tai, kaip jis gyvens, priklauso ir nuo aplinkos.

Šeimoje tvirtai jautiesi net išgyvendamas krizę. Kartais gali sužavėti galimybė maloniai praleisti laiką, linksmi žmonės. Trumpi epizodai, kai nutrūkstama pavargus nuo darbo ar šeimos rutinos. Nuovargis, monotonija... Šalia esantis artimasis pasirodo nebeįdomus, ir nueini į kokį vakarėlį, kur visi atsipalaidavę, nuostabūs. Smagi akimirka. Daugelis skyrybų taip, deja, ir įvyksta.

Ko išmokote ir mokotės augindama savo dukras?

Nesu vien namų ruošai ir vaikams atsidavusi mama. Nežinau, ar tai būtų teisinga. Turiu draugių, kurias mamos namie augino, dabar jos sako: „Verčiau ji būtų ėjusi į darbą." Mano pačios mama visiškai neturėjo laiko, tad aš jaučiausi laisva, galėjau piešti, žaisti, kurti. Niekas nieko tau neaiškina, kita vertus, jauti paramą ir dėmesį. Man motinystė - tai didelė meilė ir atsakomybė. Kokiais žmonėmis užaugs dukros, kuo taps? Nesinori ir perspausti: pernelyg išlepinti ar užslopinti pomėgių, interesų. Stengiuosi pajusti, kada mūsų dėmesio yra per mažai arba per daug. Išsiugdai lyg pulsą čiuopiamą jautrumą. Kitas dalykas, kad laikas praeina: ko neįdėjai - nebeįdėsi. Motinystė - didžiulė mokykla. Kalbant apie santykius su sutuoktiniu, vaikai irgi daug naujų sąlygų iškelia. O kiek tolerancijos reikia! Mažieji priverčia tėvus būti pakančius, kitaip jų neužauginsi. Pagaliau, turėdama trylikametę dukrą, atrandu galimybę jausti jaunąją kartą kaip dizainerė, matyti, kuo ji gyvena, kokie filmai, muzika domina, ką vertina. Tai irgi padeda neatitrūkti nuo šios dienos. Savotiška, įdomi naujienų injekcija.

Kai kuriu kolekciją, visą laiką skiriu darbui. Kūryba mane praryja. Tada vyras perima atsakomybę už šeimą. Tačiau jei reiktų rinktis - kūryba ar šeima, nedvejodama pasirinkčiau pastarąją: jokia karjera, kūrybiniai laimėjimai neatpirks šeimos.

Ar jus lydi paprastesnio, kuklesnio gyvenimo mintis? Noras turėti, įsigyti, kaupti, siekis gyventi komfortabiliai muša kitu lazdos galu - civilizacijos gėrybių gausinimas kenkia gamtai ir pačiam žmogui.

Mes vartojame tik tai, kas būtina. Skalbimo mašina reikalinga, bet televizorių esu linkusi išmesti. Perkam tik tuos daiktus, kurių prireikia. Kai įsikėlėm į naują butą, nebuvo ant ko sėdėti, tad nusipirkom sofą. Dukra pradėjo lankyti muzikos mokyklą, tada įsigijom pianiną. Taip po truputį vis tiek apaugam daiktais. Nežinau, kaip būtų, jei turėtume atliekamų pinigų, gal daugiau ir vartotume? O dabar yra tam tikras lėšų kiekis, tad ir renkiesi: kuri kolekciją, keliauji ar nusiperki buičiai reikalingą daiktą.

Internetinėje svetainėje mačiau Jūsų perkurtų džinsų nuotrauką. Įspūdingi ažūriniai draiskalai. Ar tai - idėja sudėvėtus drabužius perkurti, padaryti madingus, kitokius? Kviečiate sunaudoti daiktus iki galo?

Praktiškai daugumą daiktų, drabužių galima perdaryti ir sunaudoti. Reikia tik galvoje įjungti mintį, kad viskas yra patobulinama, kad nėra gėda minti seną aprūdijusį dviratį, persiūti seną drabužį. Ne todėl, kad neturiu pinigų, esu vargšas, o todėl, kad toks mano požiūris, pozicija. Turtingose Europos šalyse senų daiktų perdirbimas nėra didelė naujiena, tik Lietuvoje dar nesame prie to pripratę. Gal kad neseniai pakilome iš skurdo? Sovietų laikais dauguma buvome vargdieniai, daug ko neturėjome, bet mokėjome išsisukti, susikurti. Kai atsirado galimybė, užsimanėme paturėti. Išaugsim: visko paturėsim, o kai pasijusim visaverčiai, vėl grįšime prie neturėjimo, asketiškumo, ir tai mūsų netrikdys. Kai prieš dešimt metų atėjo suplyšusių džinsų mada, Lietuvoje juos pirko nedaugelis.

Įplyšusių džinsų mada atėjo iš pertekliaus šalių mados kūrėjų. Kokią mintį jie mestelėjo?

Vintage stilius - tai grįžimas prie senų, panaudotų daiktų. Šie tapo savotiška mados tendencija. Pradėta net naujus sendinti, kad būtų panašūs į senus. Tad kam sendinti naują daiktą, jei galima panaudoti seną? Iš močiutės ar mamos spintos ištraukti labai vertinami jaunų žmonių. Jie jau pasisotino viskuo, ką turi kita Europos dalis: patyrė pertekliaus situaciją, tad gali kitaip žvelgti ir į seną, ir į naują daiktą.

Gyvenote Amerikoje. Kokios patirties įgijote vartotojiška vadinamos visuomenės aplinkoje?

Vyras studijavo finansus, jis Amerikoje gyveno pusantrų metų, o mes su dukromis nuvykome ten praleisti vasaros. Leidau sau kiek ilgiau paatostogauti. Beje, nemanykite, kad esu vyro išlaikoma laisva menininkė. Dirbu vienoje įmonėje. Kolekcijas stengiuosi daryti iš savo uždirbtų lėšų. Kai vyras mokėsi ir gavo tik stipendiją, o jos vos vos užtekdavo pačiam išsilaikyti, viena rūpinausi vaikais, namais, ruošiau kolekciją „Mados infekcijai". Nenorėčiau grįžti į tą laiką - buvo labai sunku. Na, o Amerikoje yra daug gerų dalykų, apie kuriuos pas mus nekalbama. Mums iki šios visuomenės toli. Aukštas pagarbos vienas kitam lygis. Yra ribotų, bet ir labai daug talentingų žmonių. Pagalbos sulauksi iš bet kokio nepažįstamojo. Žinoma, amerikiečiai moka tai daryti per giliai neįsileisdami kito rūpesčių į širdį.

Ar Jūsų šeima neabejinga ekologijos idėjai?

Negaliu pasakyti, kad labai aktyviai įkritau į šį dalyką. Daug keliaujame. Prieš dvejus metus Amerikoje, kaip tik tada ten gyvenome, buvo natūralumo bumas. Kur pažiūrėsi, visur tik natūralu, natūralu (angl. organic)... Net erzino. Vyro sesuo vaikelius augino, sako, čia kaip psichozė: jei daiktas nėra ekologiška, kyla panika. Ne tik prekės, bet ir parduotuvių skyriai pažymėti šiuo ženklu. Kabo džinsai, o etiketė skelbia: „Organic". Visa, kas madinga, labai greitai tampa atgrasu, jei lazda perlenkiama. Atsirado priešiškumas, matai, kad gamintojai šį žodį rašo bet kur. Greitai gera idėja paverčiama masine, komercine, iš to daromi pinigai, dirba lobistai... Aš šia liga nesusirgau, bet poreikis švarių produktų, žinoma, yra. Apskritai stengiamės kuo mažiau vartoti arba nevartoti daugiau, nei reikia. Miltelių, valiklių mūsų namuose neatsiras, nes jų niekada nenaudoju. Negaliu išsiversti be muilo ar šampūno, o visi cheminiai priedai kokiai nors vienai detalei apsaugoti tiesiog nereikalingi. Kam plauti grindis su plovikliais, jei ir be jų išplauni? Apie ekologiją nei per daug galvoju, nei negalvoju. Daug ką darau natūraliai. Mūsų šeimai kyla klausimas - dviratis ar mašina? Pati save smerkiu, kad dažniausiai renkuosi automobilį, nors dviračius turime visi keturi. Vasarą stengiuosi kuo daugiau važinėti dviračiu, bet dažnai tą pačią dieną tenka apsilankyti įvairiose vietose, nuvežti audinius, o atstumai dideli - nepatogu. Jei maliesi po miestą automobiliu, reikėtų geriau apgalvoti maršrutą, kad kelionė nebūtų betikslė. Verta geriau planuoti savo dieną. Yra kur pasispausti.

Na, o važiuodamas dviračiu, jei neužsidedi respiratoriaus, prisikvėpuoji išmetamųjų dujų. Kyla klausimas, kas sveikiau man ir kas - aplinkai. Aplinkai sveikiau, kad rinkčiausi dviratį, bet man - ne. Ir apskritai nesaugu: vairuotojams trūksta kultūros. Iki daug ko mums dar reikia užaugti.

Žmogus - labiausiai aplinką teršiantis padaras?

Monstras. Svarbiausia, kad jis tai daro sąmoningai. Žmogaus, kuris teršia gamtą, ir vidus nėra švarus. Ar tada įmanoma tikėtis švarių santykių, atsakomybės? Ekologija - tai atsakomybė. Už save ir kitus. Visais atvejais. Kol to nejausim, tol nieko ir nedarysim. Atvažiavę į gamtą žmonės palieka šiukšlynus, o suaugusiųjų elgesį stebi vaikai. Giminaičių mažylis nusidegino kojas: kažkas į pievą išpylė rusenančias žarijas, vaikas ėjo, nukrito ir visas apsidegino. Žmonės, pradėkime galvoti, kad po mūsų ateis kiti! Ar aš noriu rasti užterštą paplūdimį, prišnerkštą pamiškę, užnuodytą vandenį? Ne.

Sakoma, Dievas sukūrė pasaulį visą ir tik kartą. Daugiau nebus daiktų ir idėjų. Viskas, ką galime nuvokti, - tai kosmoso pastangos grąžinti pirmapradį būvį, pusiausvyrą. Pataisyti, ką sugadino laikas ir žmonės.

Taigi nuolat semiame iš to paties aruodo, iš tos pačios gelmės. Svarbiausia, kad vienoje vietoje elgiamės lyg ir atsakingai, o kitoje - visa sugriauname, paneigiame. Buitinė detalė: nevalai stalo popieriumi, bet plaudama skudurėlį ištekini daug vandens. Visada laikytis ekologinės drausmės bei nuosaikumo nėra paprasta. Turi labai kontroliuoti save. Ši kontrolė vargina, bet kito kelio nėra. Grįžti prie natūralumo labai svarbu, tik nežinau, kiek tai įmanoma. Gal visos tos katastrofos, beprasmės mirtys yra perspėjimas? Kiek žmonių miršta nuo vėžio! Mano teta onkologė sako, kad prieš 30 metų Šiauliuose aptikdavo vieną vėžiu sergantį vaikutį per metus, o dabar - 30 ir daugiau.

Kas septintas aštuntas vaikas gimsta su defektu. Nobelio premijos laureatas dr. H. J. Mulleris teigė, kad per 18 kartų žmonija susinaikina, t.y. šimtui piliečių tenka šimtas išsigimimų. Žmonija užprogramuota savaiminei savižudybei?