Rugpjūčio 8 - osios dienos  rytą Klaipėdos skyriaus „Gyvasties“ nariai susiruošė į kelionę po  Žemaitiją. Pagrindinis mūsų tikslas buvo aplankyti Kryžių kalną ir ten pastatyti kryžių  donorams ir jau mirusiems mūsų draugams. Pakeliui ketinome aplankyti kelias mus dominančias vietas.  Pirmasis sustojimas - kunigo  Valančiaus sodyba. Gražiai sutvarkyta sodyba plačiai atkeltais vartais kvietė užeiti kiekvieną norintį. Kaip gi nenusipaveiksluoti prie mūsų šviesuolio paminklo. Po bendros nuotraukos sugužėjom į autobusiuką. Antras sustojimas - Ivanauskų mini zoo sodas. Gana mažame plotelyje šis žmogus sugebėjo sukurti  neblogas sąlygas savo augintiniams. Tarp lietuviškų paukščių ir gyvūnų puikavosi ir lamos, baltasis povas, dygliakiaulės... Pašėrę ožkytes ten pat surinktais obuoliais ir savimi patenkinti važiavome toliau.  Vienas iš tikslų buvo aplankyti V. Intos akmenų muziejų. Po parką vaikštant  mus ir užklupo lietutis, laiku spėjom pasislėpti prie muziejaus esančioje kavinukėje, kur ir nusprendėme papietauti. Kol pietavom, lietus baigėsi ir mes, sotūs ir sausi, vėl tęsėme savo kelionę. Norėjome aplankyti Militarizmo muziejų - raketinę bazę prie Platelių ežėro, bet jis  iki 2011 m. uždarytas remontui. Mūsų šaunusis vairuotojas Arūnas pasiūlė nuvažiuoti į Žvėrynę,Telšių raj. Ten dideliuose aptvertuose miško plotuose gyvena laukiniai žvėrys,o mažesniuose - naminiai gyvuliukai. Visiems labai patiko laisvai po teritoriją vaikštanti ožkytė, kuri kaip meilus šuniukas sekioja kiekvieną, kuris ją pavaišina. Porą valandų pavaikščioję gamtoje ir mes pasijautėm  alkani. Susėdom tam tikslui įrengtoje pavėsinėje, glostėm ir šėrėm „savo” ožkytę, kuri greit kažkur dingo, o mes naivuoliai dar gailėjomės to dingimo net nenutuokdami, kokią klastą ji rezgė. Bevalgydami net nespastebėjom, kaip mus ėmė supti ožiai ir ožkos su gana dideliais ragais, agresyviai reikalaudami, matyt, “nuomos“ už pavėsinę. Mums nieko kito neliko, kaip bėgti nuo tokių užpuolikų. Autobusiuke dar ilgai skambėjo juokas, plazdėjo labai linksma nuotaika prisimenant, kaip buvom „išbadyti“. Linksmą klegesį pakeitė rimtis, kai privažiavom Kryžių kalną. Pavaikščiojom jame, įsmeigėm į kryžiais nusmaigstytą žemę ir mūsų atsivežtąjį, tylos minute pagerbėm išėjusius, pasimeldėm mintyse kiekvienas savo maldele. Grįždami link autobusiuko aplankėm Pranciškonų vienuolyną ir keliavom jau namų link. Arūnas dar užvežė mus  į Varnius prie Luksto ežero, bet pradėjo rinktis juodi debėsys, tad suskubom į autobusiuką. Ir pačiu laiku, nes prasidėjo liūtis. Visą ekskursijos laiką oras buvo mums palankus, toks išliko ir iki kelionės pabaigos - pasiekus Klaipėdą, lietus baigėsi. Visiems labai patiko kelionė - buvo ir juoko ir rimties, pravedėm savipagalbos grupės susirinkimą, kurio metu dalinomės savo pastebėjimais, kaip geriau išlaikyti esamą sveikatos būklę ir ją gerinti. Dvyliką valandų mes važinėjome po Žemaitiją ir pamatėme tik mažą dalelę jos grožio. Kokia nuostabi mūsų Lietuva! Ačiu mūsų skyriaus Valdybai ir vairuotojui Arunui, organizavusiems šią kelionę.

  Rima Petrolienė,  Klaipėdos skyriaus narė