2010.07.29PLAUKIMAS BAIDARĖMIS – PRAMOGA AR IŠBANDYMAS?
Dalyvių prisiminimai:
Šiais metais „gyvastiečiai“ jau trečią kartą plaukė baidarėmis. Šįkart buvo išbandyta jau trečioji Lietuvos upė - Merkys. Ankstesniais metais įveiktos upės - Dubysa ir Šventoji.
Jei kažkam pasirodys, kad tai yra pramoga – jis apsiriks taip galvodamas. Visų pirma, tokiame žygyje išmokstama draugiškumo, pagalbos kitam ir, be abejo, išryškėja asmeninės žmogaus savybės.
Plaukimas baidarėmis – tai vienas iš aktyviausių būdų išmokti savarankiškumo, pasitikrinti savo fizinius gebėjimus, pasijausti smagiai draugų apsuptyje. Šis plaukimas, skirtingai nei prieš tai buvę, pasižymėjo tuo, kad grupė linksmai nusiteikusių baidarininkų turėjo savo kapitoną, kuris nebuvo per daug griežtas ir reiklus.
Tikiuosi, kad kiekvienas žygio dalyvis turi savus prisiminimus. Bet atgaminti tas akimirkas padeda Leono Gylio nuotraukos, kuriose jis sugebėjo perteikti mūsų visų nuotaiką ir džiaugsmą. Toks smagus ir aktyvus poilsis būtų neįmanomas, jei ne Bronius Valentukevičius, kuris mums parūpino naujas baidares ir pasitikdavo plaukikų grupę kiekviename maršruto taške. Prie bendro džiaugsmo prisidėjo ir nuoširdūs sodybų savininkai, taip pat nepakartojamas mūsų maitintojas p. Rimas, kuris lepino mus visus dzūkiškos virtuvės patiekalais.
Nei vienas iš trijų plaukimų nepraėjo be įsimintinų nuotykių. Plaukiant Dubysa visas dienas buvo geras oras, ir tik būtent tą naktį, kai „gyvastiečiai“ miegojo palapinėse, turėjo lyti lietus, nors iš vakaro sėdėdami prie laužo grožėjomės žvaigždėmis ir naktiniu dangumi. Ryte prabudę kai kurie „gulėjo“ balose, supratę ką reiškia kinietiškos palapinės.
Kai antrais metais plaukėme Šventąja, tai palapinėse išmiegojome sėkmingai, bet už tai liūtis su žaibais ir griaudėjimu netikėtai užklupo vidury upės. Pakilo vėjas, bangos kaip jūroj ir nėra krantų, kad būtų galima išlipti. Taip ir pralaukėme, kol nustojo lyti, visi kaip visčiukai- šlapi, susiglaudę būrin– baidarė prie baidarės...
O dabar Merkys. Niekam nėra paslaptis, kokie karščiai visoje Lietuvoje už lango. Manau, kad dalyviai tikrai laukė plaukimo, kad atsidurtų gamtoje, prie vandens, o ne dustų įkaitusiuose butuose. Ir kaip Jūs manote...vos spėjome atplaukti iki stovyklavietės, vieni kitiems padėti pasistatyti palapines, kai prasidėjo lietus, kuris pliaupė visą naktį. To gamtai pasirodė per maža, ir beplaukiant kitą dieną upe mus gi vėl dangus turėjo pašlapinti.
Sakoma, kad kai lietus lydi kelionę, tai kelionę lydi sėkmė. Manau, kad tai tiesa.
Dar turiu paminėti ir nuoširdžiai padėkoti mus lydėjusiems savanoriams, kurie atlaikė didžiausius krūvius, padėdami mums viso plaukimo metu. Tai - Vladimiras Kapustnikas, Marius ir Laura Kaminskai, Paulius Šopis ir Manigirdas Tamošaitis. Dar su mumis plaukė nykštukinė šnaucerių veislės kalytė- Bara, kuri nuoširdžiai visus dalyvius saugojo sausumoje. Susidūrus dviems laivams, Barytė nuslydo į vandenį ir tada sužinojo, kad moka plaukti. Bet upė jai per gili ir srauni, o krantų, patogių išlipti, toje vietoje nebuvo, tad vienas iš savanorių nedvejodamas šoko į upę gelbėti mažosios Baros. Nuo to laiko jis patapo šunelio didvyriu, ir Bara nuolat tikrindavo, kur jis yra, sekiodama jam iš paskos.
Po tiek visokių išbandymų susidraugavo ir plaukimo dalyviai. Mes tapome viena draugiška komanda, o tai yra be galo svarbu.
Grįžus namo ir papasakojus patirtus nuotykius, kartu juos vaizdžiai iliustravus kokybiškomis fotografijomis, vis daugiau atsiranda įsidrąsinusių „GYVASTIEČIŲ“, pareiškusių norą plaukti kitą vasarą. Ir šios kelios nepakartojamos iškylos dienos daugumai dvelkia prasmingų ir įspūdingų atostogų aromatu. Už tai esame be galo dėkingi paramą suteikusiam - Neįgaliųjų reikalų departamentui prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Stovyklos nuotraukos: