Visi įsivaizduojame, kad visada būsime sveiki ir mes, ir mūsų artimieji. Kai staiga užklumpa baisi liga, atrodo, žemė pradeda slysti iš po kojų. Sunku išklausyti baisių diagnozių, nepalankių tyrimų, nežinios dėl ateities. Ateina laikas, kai turi prisitaikyti prie susiklosčiusios situacijos, esamos padėties. Tada tenka nuolat bendrauti su daktarais, ligoninių ar poliklinikų personalu. Pacientai ir jų artimieji turi pasitikėti medikais, jų darbu. Ne veltui jie mokosi daug ilgiau negu kitų profesijų atstovai, priima Hipokrato priesaiką.

Išsiskiria kelios pacientų nuomonės apie medikus. Vieni jais pasitiki, kiti mano, kad tik susimokėjus gydytojai ar sesutės atliks darbą iki galo, kaip priklauso, treti visiškai nepasitiki daktarais. Ar kada pagalvojame, ką mes darytumėm, kur kreiptumėmės ištikus bėdai, jei nebūtų žmonių, pasiaukojusių šiam darbui? Gydytojus, panašiai kaip ir policininkus, daug kas keikia, bet kai prispiria rimta bėda, vėl ir vėl kreipiasi... Yra trys ypatingos profesijos, kurios labai įtakoja žmogaus gyvenimą, – tai gydytojas, mokytojas, kunigas. Jų klaidos kainuoja brangiausiai. Šias profesijas žmonės turi rinktis iš pašaukimo. Daktaras turi būti žmogus su pašaukimu. Neužtenka žinoti lotyniškus terminus, pirmiausia reikia turėti gydytojo širdį...

Sako, ligos kyla sieloje ir tik vėliau išeina į kūnišką pavidalą (ne visada taip, bet tiesos yra), todėl  gydytojo vidinės savybės čia gali labai daug įtakoti...

Dėl savo ar artimo žmogaus ligos kartais jaučiamės bejėgiai, jautriai reaguojame į kiekvieną išgirstą žodį, savo nepasitenkinimą ar pyktį išliejame ant kitų, dažnai nekaltų žmonių. Tačiau kartais šiurkštumas dar labiau pablogina situaciją. Čia skaudūs keleto ligonių žodžiai: „Įstatymai įstatymais, bet kur žmogiškumas? Kokią teisę turi seselė skaudinti ir taip sunkiai sergantį žmogų, gąsdinti, kad negydys ir pan.?“ Arba: „Gulėdamas ligoninėje pats turi būt mediku ir išmanyt, ką reikia daryti... Tai varo į neviltį. Būni ligoninėj, o pats turi nuspręst, kuo gydytis ir kaip....”

Taip, gydytojo profesija labai sudėtinga, reikalaujanti labai daug moralinių jėgų, tačiau ne varu varomi ją pasirinko. Medikų būryje yra dalis žmonių, kurie savo elgesiu teršia mediko vardą.

Jaunos gydytojos pasisakymas: „supratau, kiek reik darbo, valios, laiko, jei nori tapt gydytoju. Bet labiausiai nemalonu tas, jog jau dabar baisu pradėt dirbt, nes gydytojas, anot visuomenės, klysti negali. O pasitaikiusi klaida išdidinama taip, jog per sekundę gali sugriauti karjerą. Dar šiurpina tas, kad gydytojui turi rūpėti visi, nors jis pats niekam nerūpi – ar trečią parą dirba be poilsio, ar jo šeimoj kažkas miršta, ar pats blogai jaučiasi ”. Taip, mediko specialybė įpareigoja daug labiau nei kitos... Gydytojas turi jausti atsakomybę už savo veiksmus ir padarytas klaidas. Šioje srityje klaidų turėtų iš viso nebūti (kadangi tai nerealu,  jų turėtų būti kuo mažiau). Klysti yra žmogiška, nors šios klaidos būna skaudžiausios... Klysti gali kiekvienas, bet ir klystant galima išlikti žmogumi. Sutikit, kai einam pas gydytoją, norim užuojautos, išklausymo ir pagalbos, kuri palengvintų mūsų blogą savijautą. Einam pas žmogų, prieš kurį esam „nuogi“ visom prasmėm, o sulaukę abejingumo arba požiūrio į save kaip į banko kortelę, pasijuntam įskaudinti. Mane šokiravo vieno mediko artimųjų pasisakymas vienoje internetinėje diskusijoje: „kiek tenka asmeniškai būt pažįstamai su medikais, susidaro vaizdas, kad žmonės dirba sunkų, nedėkingą darbą, nuo kurio atbunka morališkai. Jiems pacientas tas pats, kas kasininkei pirkėjas – prie kiekvieno asmeniškai nesuspėsi ir neįtiksi kaip kad norėtųsi”.

Kur kas maloniau klausytis apie kompetentingus, iš širdies dirbančius savo darbą medikus, į ligonį žiūrinčius kaip į žmogų, kuriam reikia pagalbos, ir ją suteikiančius. „Rūpestingas, nuoširdus, dėmesingas medikas. Nuo pirmų vizitų jaučiau gydytojo globą, rūpestį tiek mano, tiek kūdikio sveikata. Apie visus pokyčius mano organizme gydytojas aiškino detaliai, konsultuodavo dėl kiekvieno iškilusio klausimėlio. Tikras savo darbo profesionalas, negailintis asmeninio laiko, jėgų. Su juo malonu bendraut, žodžiu, apie jį vien tik geri ir labai geri prisiminimai”. „Gydymo metu jaučiau, kad jis yra ne tik gydytojas, jis yra ŽMOGUS. Ir nei kiek nepergyvenau, kas ir kaip bus. Tiesiog jaučiausi saugiai, nes juo pasitikėjau”. Labai malonu, kai su mediku bendrauji kaip su senu bičiuliu, kad klausimai kartais net nespėja iškilti, nes viską papasakoja, paaiškina. Tikrai yra GYDYTOJŲ iš didžiosios raidės, gerbiamų ir mylimų. Gal tiesiog geri dalykai greičiau užsimiršta? Ar jums nebūna, kad norėdami labai padėkoti ir išsakyti daug gerų žodžių, iš susijaudinimo vos teištariate „AČIŪ”? Suprantama, kad visiems reikia supratimo, paprasto žmoniškumo, pagarbos, šilumos, kai blogai, kai negera. Dejuoti ir kitus dergti labai lengva internetinėse diskusijose, ar šiaip susitikus, tačiau sukurti toje apkalbų dėžėje kažką gero kažkodėl būna sunku… Pabandykite prisiminti gydytojus, kurie jums padėjo ir paliko viduje sveikatos pojūtį. Gal jų ne tiek ir mažai?

Visų ligonių vardu esame labai dėkingi visiems medikams. Linkime kuo geriausios kloties ir ištvermės jūsų atsakingame ir nuolatinės įtampos reikalaujančiame darbe, laimės asmeniniame gyvenime. Antrą gyvenimą gali duoti tik jie, – žmonės baltais chalatais. „Žmogus gimsta ne tam, kad išnyktų kaip nežinoma dulkė. Žmogus gimsta tam, kad paliktų pėdsaką žemėje, kitų žmonių mintyse.“ (V.Suchomlinskas)

Aušra Degutytė